Odos bėrimai vienu ar kitu gyvenimo laikotarpiu paveikia kiekvieną mūsų, tačiau neaiškios kilmės odos bėrimas gali sukelti ir nemažai nerimo, ypač, jei pastarasis pasireiškia mūsų mažiesiems.
Bėrimas - tai sudirginta, pastebimai pakitusi (spalva ar tekstūra) odos vieta. Sudirginta oda gali būti paraudusi, patinusi, niežtinti ar netgi skausminga. Bėrimai skiriasi savo priežastimi, morfologija, išsidėstymu. Pagal tekstūrą bėrimai gali būti išsausėję, šlapiuoti, nelygaus paviršiaus, gali būti įtrūkimų, gumbelių, pūslelių.
Ūmus veido ar kūno bėrimas kartu su rožiniu, pleiskanojančiu skalpu gali būti susijęs su alergija, dermatitu, infekcija, vaistų reakcija ar kita odos liga. Vien pagal išvaizdą patikimai nustatyti priežasties neįmanoma, todėl svarbu įvertinti bėrimo atsiradimo laiką, vietą, pobūdį ir lydinčius simptomus.
Kaip atpažinti ūmų odos bėrimą
Išberti gali tiek vieną kurią nors kūno dalį, tačiau būna atvejų, kai bėrimai išplinta po visą kūną. Odos bėrimai gali būti raudoni, uždegiminiai, nelygūs, taip pat sausi, niežtintys ar skausmingi.
- paraudimas;
- patinimas;
- niežulys;
- deginimo ar dilgčiojimo pojūtis;
- skausmingumas;
- pleiskanojimas;
- pūslelės ar šlapiuojantys plotai;
- įtrūkimai, šašai ar atviros žaizdos.
Odos bėrimų priežastys gali būti bakterijos, virusai, alergenai ir ligos, įskaitant dermatitą, dilgėlinę bei žvynelinę. Bakterinės, virusinės, grybelinės, parazitinės kilmės infekcijos taip pat gali pasireikšti odos bėrimu. Jų pobūdis priklauso nuo ligos sukėlėjo.
Rožinis pleiskanojantis skalpas
Seborėjinis dermatitas (kartais vadinamas „galvos egzema“) yra grybelio sukeliamas bėrimas. Šis grybelis dažniausiai auga riebaluotis linkusiose kūno vietose, tokiose kaip galvos oda, veidas, viršutinė krūtinės dalis ir nugara. Dažnai jį sukelia Malassezia genčiai priklausantys grybai.
Rožinis, pleiskanojantis skalpas dažnai būna vienas iš seborėjinio dermatito požymių. Ši būklė gali pasireikšti kartu su veido paraudimu, pleiskanojimu aplink nosį, antakiuose, už ausų, ant kaktos ar viršutinėje krūtinės dalyje.
Pastebėta, kad per pirmuosius tris gyvenimo mėnesius juo serga apie 12 procentų gyventojų ir iki 70 procentų kūdikių, kol sulaukia vienerių.
Seborėjinio dermatito priežiūra
Plaukuojose kūno dalyse atsiradęs seborėjinis dermatitas dažnai gydomas nereceptiniais šampūnais nuo pleiskanų. Juose esantys ingredientai mažina odos grybelių populiaciją.
Ieškokite šampūnų su cinku, selenu ar ketokonazolu ir palikite šampūną penkioms minutėms ant galvos odos prieš skalavimą. Priklausomai nuo plaukų tipo, stenkitės plauti galvą šampūnu kasdien, kol būklė pagerės.
Jei tai nepadeda, gydytojas gali paskirti stipresnius šampūnus ir vaistus. Veido ir kūno plotai, kuriuose pasireiškia seborėjinis dermatitas, gali būti gydomi vietiniais kortikosteroidais arba priešgrybeliniais vaistais. Šią būklę veikia ir gyvenimo būdas. Tyrimai rodo, kad ilgalaikis stresas stipriai veikia seborėjinio dermatito atsiradimą.
Atopinis dermatitas ir veido bėrimas
Dažniausiai pasitaikantis egzemos tipas yra atopinis dermatitas - abu pavadinimai dažnai vartojami pakaitomis tai pačiai odos būklei apibūdinti. Tai būklė, sukelianti odos sausumą, niežėjimą ir uždegimą.
Atopinio dermatito simptomai dažnai painiojami su psoriazės simptomais, tačiau jie nėra tokie patys. Abu gali sukelti bėrimus su raudonomis, iškilusiomis, niežtinčiomis odos dėmėmis ant rankų ir galvos odos, tačiau egzema paprastai būna su tikrai intensyviu niežuliu.
Psoriazė yra autoimuninė liga, o egzema gali būti genetinių arba aplinkos veiksnių rezultatas: karštas oras, arba kontaktas su tam tikrais produktais, pavyzdžiui, cheminėmis medžiagomis ar džiovinančiomis plovimo priemonėmis.
Dažniausiai pažeidžiamos akių vokų, alkūnių, plaštakų, pėdų, kelių ir kulkšnių vietos. Veido oda yra labai jautri zona, nuolat veikiama įvairių tiek išorinių, tiek vidinių veiksnių - aplinkos taršos, ultravioletinių spindulių, temperatūrų kaitos, oro drėgmės, hormonų pusiausvyros, virškinimo sutrikimų, psichologinės būsenos disbalanso.
Atopinio dermatito simptomų kontrolė
Pirma, nustokite draskytis. Labai dažnai tokių žmonių oda ypač sausa. Odos sausumas sukelia niežulį, kuris verčia draskytis. Dėl draskymo oda tampa storesnė, todėl niežti dar labiau.
Būtent todėl svarbiausiu dalyku turėtų tapti odos drėkinimas. Naudokite losjoną nuo niežulio. Jei be recepto parduodami produktai nepadeda, dermatologas gali paskirti kremų, kurie kontroliuoja niežulį ir padeda atkurti odą.
Tačiau ilgalaikis steroidų gydymas nerekomenduojamas, nes jie gali ploninti odą. Rinkitės švelnų muilą, kurio sudėtyje nėra dažiklių ar kvapiųjų medžiagų, ir būtinai kruopščiai nuplaukite jį nuo kūno.
Venkite ilgo ir karšto dušo. Po maudynių nusausinkite odą ir tepkite drėkinamąjį kremą, kol oda dar drėgna. Jei plonu sluoksniu tepsite ant drėgnos, o ne sausos odos, jis greitai įsigers.
Atopiniu dermatitu sergantiems žmonėms yra padidėjusi rizika išsivystyti alergijai maistui, šienligei ir astmai. Šią ligą diagnozuoja bei gydymą skiria gydytojas.
Kontaktinis dermatitas ir alerginis veido bėrimas
Kontaktinis dermatitas - tai kitokio tipo egzema, kurią sukelia fizinis prisilietimas prie ko nors, kas dirgina arba sukelia alerginę reakciją. Šiam sutrikimui būdingas intensyvus niežulys, lydimas bėrimo su skysčio pripildytomis pūslelėmis.
Skiriami du kontaktinio dermatito tipai: dirginantis, kuris yra dažnesnis ir pasireiškia, kai oda reaguoja į kokią nors cheminę medžiagą (pvz., kvepalus ar ploviklį), ir alerginis kontaktinis dermatitas, kurį sukelia reakcija į kokią nors medžiagą.
Kontaktinė alergija - odos, burnos gleivinės arba genitalijų bėrimai, atsirandantys dėl tiesioginio kontakto su alergenu. Nepageidaujamos reakcijos, kurios taip pat gali pasireikšti bėrimu, bet atsirandančios dėl alergeno patekimo į organizmą kitais būdais (per burną ar kvėpavimo takus) kontaktinei alergijai nepriskiriamos.
Kontaktinė alergija savo ruožtu skirstoma į du tipus: kontaktinę dilgėlinę ir kontaktinį dermatitą. Tuo tarpu kontaktiniu alerginiu dermatitu vadinamos IV tipo (ne IgE sąlygotos, lėtosios) alerginės reakcijos, kurios pasireiškia praėjus kelioms valandoms ar netgi dienoms po kontakto su alergenu.
Šis kontaktuodamas su oda prasiskverbia pro viršutinius odos sluoksnius ir, jei žmogus yra alergiškas, sukelia imuninių ląstelių, vadinamų T limfocitais, kaupimąsi kontakto vietoje.
Dažniausi kontaktinio dermatito sukėlėjai
- nikelio papuošalai;
- plaukų dažai;
- kosmetika;
- odos priežiūros priemonės;
- nagų lakas;
- formaldehidas;
- šveičiamasis alkoholis;
- nuodingoji gebenė;
- rūta, dilgėlė ar kiti daug eterinių aliejų turintys augalai;
- plovikliai ir kitos cheminės medžiagos;
- drabužių medžiagos ir dažai.
Alerginio kontaktinio dermatito sukėlėjai - cheminės medžiagos, kurios būdamos grynos ar įvairių gaminių sudėtyje (kremuose, kosmetikos priemonėse, drabužių medžiagoje) kontaktuoja su oda.
Vienas ryškiausių alerginio kontaktinio dermatito požymių yra tas, kad bėrimas atsiranda išskirtinai tik kontakto su alergenu vietoje pvz., ties žiedo ar laikrodžio nešiojimo vieta. Jei alerginį kontaktinį dermatitą sukelia medžiagos esančios kremuose, alerginiai spuogai pasireiškia tik kremo tepimo vietoje.
Ilgainiui, jei kontaktas su alergenu nenutraukiamas, simptomai stiprėja, tinimas pasidaro ryškus, raudoni niežtintys spuogeliai ant kūno gali virsti skausmingomis, atviromis žaizdomis.
Jei niežulys stiprus, verta išgerti nereceptinių antihistamininių vaistų. Taip pat svarbu nustatyti ir vengti kontakto su bėrimą sukėlusiu dirgikliu.
Svarbiausia kontroliuojant alerginį kontaktinį dermatitą - tikslus alergizuojančios medžiagos išsiaiškinimas ir jos vengimas. Venkite pakartotinio kontakto.
Kaip nustatomas kontaktinis dermatitas
Alerginio kontaktinio dermatito diagnozė nustatoma ir patvirtinama tik gydytojo alergologo ir klinikinio imunologo konsultacijos metu. Alerginis bėrimas yra atidžiai apžiūrimas gydytojo, o diagnozės nustatymui atliekamas odos lopo tyrimas.
Tyrimo metu ant sveikos, nepažeistos odos (dažniausiai nugaros) klijuojami pleistrai su specialiomis kameromis. Kiekviena iš kamerų prieš užklijuojant ant nugaros yra pripildoma skirtingo potencialaus alergijos sukėlėjo.
Pleistrai su kameromis ir alergenais nuo odos nuimami praėjus 2 dienoms nuo užklijavimo. Būtent tada atliekamas pirminis odos lopo testo vertinimas. Jei vienoje iš alergenų buvimo vietų stebimas uždegimas (alerginiai spuogai, paraudimas, patinimas) reakcija vertinama kaip teigiama.
Maisto alergija ir ūmus kūno bėrimas
Neretai įtardami alerginį bėrimą pirmiausia puolame kaltinti maistą. Ne paslaptis, kad vienas iš gretutinių alergijos maistui simptomų (dažniausiai alergija maistui sukelia virškinamojo trakto ir/ar sistemines reakcijas) yra ir raudoni niežtintys spuogeliai ant kūno.
Mūsų imuninė sistema yra sukurta tam, kad apgintų organizmą nuo visų jai žalingų biologinių ir cheminių veiksnių (tokių kaip virusai, bakterijos, vienaląsčiai ar daugialąsčiai parazitai).
Visgi, neretai dėl dar ne iki galo išsiaiškintų mechanizmų, imuninė sistema įprastas ir mums visai nepavojingas medžiagas palaiko „priešais“, nuo kurių reikia gintis, ir sukelia stiprią imuninę reakciją. Taip bendrai galėtume apibūdinti bet kurią alergiją.
Alergijos maistui atveju serologinis (IgE antikūnų) ar ląstelinis (T limfocitų) imuninis atsakas kyla suvartojus alergizuojančio maisto produkto.
Dažniausi maisto alergenai
- pienas;
- kiaušinis;
- žemės ir lazdyno riešutai;
- žuvis ir jūros gėrybės;
- kviečiai.
Greito tipo alerginės reakcijos maistui pasireiškia praėjus vos kelioms minutėms iki kelių valandų po maisto suvalgymo. Dauguma greito tipo alerginių reakcijų į maistą pasireiškia kūdikiams ir vaikams.
Pagrindiniai sukėlėjai - pienas ir kiaušiniai. Šias alergijas vaikai dažniausiai išauga iki mokyklinio amžiaus. Tačiau, jei vaikučiui diagnozuojama tikroji greito tipo alergija riešutams, sojai, žuviai ar jūros gėrybėms - tikimybė, kad su amžiumi mažylis taps nebejautrus šiems maisto produktams - menka.
Alergija šiems maisto produktams dažniausiai išlieka visą gyvenimą ir reikalauja sergančiųjų visomis priemonėmis vengti alergizuojančių produktų, o su savimi visada turėti vaistų pirmajai pagalbai.
Greito tipo alerginės reakcijos maistui pasireiškia praėjus kelioms minutėms ar net iki poros valandų po maisto suvalgymo tokiais simptomais: atsiranda dilgėlinis odos bėrimas, veido, lūpų, akių vokų tinimas, pasunkėja kvėpavimas, nukrenta kraujospūdis.
Lėto tipo reakcijos į maistą
Šiuo atveju - itin svarbu neapsigauti renkantis kraujo tyrimus ir pasirinkti tokius, kurie galėtų padėti Jums ir gydytojui atskirti tikrąsias alergijas nuo kryžminių reakcijų.
Šiuo metu tiksliausiai tą padaryti leidžia alergijų diagnostika molekuliniame lygmenyje (tiriant įsijautrinimą ne tik alergenų ekstraktams, bet ir atskiroms molekulėms, sudarančioms kiekvieną alergeną).
Pastarosios pasireiškia praėjus vienai ar kelioms dienoms po alergizuojančio produkto suvartojimo ir yra kiek mažiau pavojingos. Nors, kaip ir greito tipo alerginės reakcijos maistui, taip ir šios gali sukelti virškinimo problemų ir alerginius bėrimus - sisteminių reakcijų, dėl kurių grėstų pavojus gyvybei, lėto tipo alerginės reakcijos į maisto produktus nesukelia.
Dažniausiai ši alergija gali pasireikšti viduriavimu ar vidurių užkietėjimu, pilvo pūtimu ir/ar skausmu, bei nespecifiniais kūno bėrimais.
Kaip ir alerginio kontaktinio dermatito, taip ir lėto tipo alerginės reakcijos maistui diagnozė nustatoma ir patvirtinama tik gydytojo alergologo ir klinikinio imunologo. Diagnozės nustatymui atliekamas odos lopo tyrimas, kuriame, kaip alergenai naudojami švieži maisto produktai ar jų gaminiai (pvz pienas ar jo milteliai, kiaušinis, sojos miltai ir tt.).
Dilgėlinė ir staigus bėrimas
Dilgėlinė - tai niežtintis bėrimas pūkšlėmis, atsirandantis ant odos, jis gali atsirasti vienoje kūno dalyje arba išplisti dideliuose plotuose.
Dilgėlinę gali sukelti daugybė veiksnių, įskaitant tam tikrus maisto produktus (pvz., žemės riešutus, kiaušinius, riešutus ir vėžiagyvius), taip pat vaistus, didelį šaltį ar karštį ir ligas bei vabzdžių įkandimus. Taip pat gali būti kalta ir genetika.
Bėrimas atsiranda, kai, reaguodamos į dirgiklį, organizmo ląstelės išskiria histaminą, cheminę medžiagą, kuri priverčia organizmą įsijungti į uždegiminę veiklą, kad atsikratytų alergeno.
Jei simptomai yra lengvi, gydymo gali nereikėti. Dilgėlinė dažnai išnyksta savaime per parą, tačiau gydymas gali palengvinti stiprų niežėjimą bei diskomfortą. Tokiais atvejais yra skiriami antihistamininiai vaistai.
Dilgėlinė gali tapti lėtine, jei užsitęsia ilgiau nei 6 savaites. Šią odos būklę gali išprovokuoti daugybė situacijų ir medžiagų, įskaitant tam tikrus maisto produktus bei vaistus, visgi dažnai priežastys lieka nežinomos.
Jei dilgėlinę lydi akių, burnos, rankų, pėdų, kojų ar gerklės patinimas arba pasunkėjęs kvėpavimas, gali būti, kad sergate angioneurozine edema.
Ši būklė gali būti pavojinga gyvybei, jei liežuvio ar gerklės patinimas blokuoja kvėpavimo takus - tokiu atveju būtina skubi pagalba.
Infekcijos, galinčios sukelti kūno bėrimą
Vėjaraupiai
Vėjaraupiai, sukelti Varicella zoster viruso pasireiškia nedideliais, raudonais, niežtinčiais spuogeliais, kurie įspaudimo metu nepabąla.
Rankų, kojų ir burnos liga
Keleto skirtingų virusų sukeliama rankų, kojų ir burnos liga pasireiškia panašiu į vėjaraupių bėrimu, tik šį kartą pastarasis yra lokalizuotas išskirtinai ant paciento galūnių ir aplink burną.
Smulkus bėrimas yra skausmingas, neniežtintis.
Herpes simplex infekcija
Ant lūpų iškilusią pūslelę tikriausiai esame turėję visi. Vis dėlto kartais Herpes simplex viruso sukeliama būklė pasireiškia ir kitose kūno vietose.
Burnos herpesas, dažniausiai 1 tipo HSV, paprastai yra opaligės kaltininkas, kuris atsiranda vaikystėje per neseksualinį kontaktą.
Herpeso protrūkį gali sukelti stresas, liga, nuovargis ir saulės spinduliai. Herpeso infekcijos paprastai kartojasi toje pačioje kūno vietoje, nes virusas gyvena po oda.
Herpesą gali būti sudėtinga diagnozuoti, nes bėrimai dažnai atrodo kaip alerginė reakcija. Tokiu atveju gydytojas gali paimti viruso mėginį, atlikti kraujo tyrimą arba padaryti biopsiją, kad patvirtintų, jog bėrimo priežastis - HSV.
Vaistų nuo HSV nėra, tačiau receptiniai antivirusiniai vaistai gali sumažinti pūslelinės protrūkių skaičių ir ligos sunkumą bei trukmę.
Juostinė pūslelinė
Juostinė pūslelinė - tai Varicella zoster viruso, to paties, kuris sukelia vėjaraupius, reaktyvacija ženkliai nusilpus imuninei sistemai.
Tai virusinis bėrimas, dažnai atsirandantis po vėjaraupių. Šie skausmingi, niežtintys ir dilgčiojantys bėrimai paprastai atsiranda ant liemens vienoje kūno pusėje, kartais - ant veido.
Juosiančioji pūslelinė - skausmingas lokalus bėrimas grupuotomis pūslelėmis, išsidėstantis pagal nervo eigą, dažniausiai šonkaulių srityje. Pirmasis juostinės pūslelinės požymis dažniausiai yra skausmas, kuris gali varginti viename taške arba gali būti išplitęs.
Kartu gali kamuoti karščiavimas, galvos skausmas, bendras silpnumas. Šis virusas pažeidžia nervus ir odą - tokiais atvejais reikia kuo skubiau kreiptis į gydymo įstaigą, kad būtų skirti receptiniai vaistai, kuriais gydomos virusų sukeltos infekcijos, bei skausmą mažinantys medikamentai.
Nuo juostinės pūslelinės apsaugos skiepai. Jei virusu jau užsikrėtėte ir simptomai pasireiškė, antivirusiniai vaistai gali sumažinti juostinės pūslelinės protrūkio sunkumą ir trukmę, ypač jei jie išgeriami per tris dienas nuo bėrimo atsiradimo.
Juostine pūsleline sergantys žmonės neplatina viruso kitiems žmonėms, tačiau jie gali užkrėsti kitus vėjaraupiais, jei tas asmuo nesirgo vėjaraupiais ir neturi susidariusio imuniteto.
Опоясывающий лишай: что делать? Опоясывающий герпес 👉 симптомы, причины.
Grybelinės infekcijos
Simptomai priklauso nuo to, kurioje kūno vietoje infekcija pasireiškia, tačiau visus juos sukelia grybelis. Užsikrėsti galima kontaktuojant su užsikrėtusiu asmeniu, naminiu gyvūnėliu ar paviršiumi, ant kurio „gyvena“ grybelis.
Šios grybelinės infekcijos taip pat gali būti perduodamos per tokius daiktus, kaip batai ir rankšluosčiai. „Pasigauti“ šią infekciją galima persirengimo kambaryje, prie baseino ir pan.
Odos grybelinė infekcija gali pažeisti ne tik odą, bet ir nagus, galvos plaukuotąją dalį. Odos kandidozė pasireiškia niežtinčiu bėrimu, dažniausiai atsirandančiu odos raukšlėse.
Geriausia grybelinių infekcijų gydymo priemonė yra priešgrybeliniai kremai ir geriamieji vaistai. Būtinai nusiplaukite rankas prieš tepdami kremus ir po jų, kad grybelis neplistų toliau.
Užkirsti kelią infekcijai galima gerai nusausinant odos raukšles, pėdas ir kirkšnių sritį bei dėvint švarius, laisvai prigludusius apatinius drabužius. Be to, viešuose dušuose ir prie baseinų ar kitų drėgnų vietų avėkite šlepetes.
Bakterinės infekcijos
Bakterinės infekcijos gali prasidėti kaip nekaltas nubrozdinimas, bet negydomos jos gali virsti didelėmis problemomis. Nesutvarkyta žaizda, vabzdžio įkandimas ar kitas odos pažeidimas gali leisti bakterijoms patekti į jūsų odą ir joje veistis.
Susidariusi infekcija gali būti mažos dėmelės dydžio arba išplisti po visą kūną, o infekcijos sunkumas taip pat gali būti įvairus - nuo nedidelio užpūliavimo iki pavojingos gyvybei būklės.
Kreipkitės į gydytoją nedelsdami, jei pastebėjote geltonų pūlių ar nemalonaus kvapo išskyrų iš žaizdos, padidėjusį paraudimą ir skausmą žaizdos vietoje, pasikeitusią spalvą ar dydį, raudonus ruoželius odoje aplink žaizdą arba jei karščiuojate.
Taip pat galite užkirsti kelią odos infekcijoms, jei kiekvieną įpjovimą ar žaizdą iš karto nuvalysite muilu ir vandeniu bei užrišite tvarsčiu.
Niežai ir vabzdžių įkandimai
Tai užkrečiama infekcinė liga, kurią sukelia niežų erkutė. Užsikrečiama nuo sergančio žmogaus tiesioginio kontakto metu ar per užkrėstus daiktus, pvz., patalynę, rankšluosčius.
Išberti gali nuo įvairiausių rūšių vabzdžių įkandimų, įgėlimų. Blusos yra smulkūs, šokinėjantys vabalai, kurie gali apsigyventi namų audiniuose. Blusos pasižymi labai sparčiu dauginimosi ciklu, todėl jos greitai pasklinda po visus namus.
Blusų įkandimai nėra bėrimas, tačiau atrodo labai panašiai, tad neretai yra palaikomi bėrimu. Kaip ir vėjaraupių bėrimai, taip ir blusų įkandimai yra nedideli, raudoni, niežtintys spuogeliai.
Skirtingai nei vėjaraupių atveju, blusų įkandimų „bėrimas“ dažniausiai aptinkamas ant kojų ir pėdų.
Bėrimo vieta gali padėti orientuotis
Veidas
Alergijos. Reakcija į kosmetikos produktus (pavyzdžiui, kremus, makiažo ar veido valymo priemones) yra viena iš dažniausių bėrimų priežasčių.
Hormoniniai pokyčiai. Veido bėrimai, atsirandantys ant smakro, kaktos ar aplink nosį, dažnai būna susiję su hormonų disbalansu.
Stresas.
Rožinė (rosacea). Tai lėtinis odos sutrikimas, kuris sukelia nuolatinį paraudimą, smulkias kraujagyslių linijas ir kartais spuogus.
Rožinei būdingas veido paraudimas, matomos kraujagyslės veide, deginimo pojūtis. Šie simptomai gali paūmėti ir trukti nuo kelių savaičių iki mėnesių, o vėliau kurį laiką išnykti.
Rankos ir plaštakos
Rankos ir plaštakos yra nuolat veikiamos išorinių dirgiklių, todėl odos bėrimai šioje srityje yra labai dažni ir neretai kyla dėl kasdienių veiklų.
Kontaktinis dermatitas. Šis odos sutrikimas atsiranda, kai oda tiesiogiai kontaktuoja su dirginančiomis ar alergiją sukeliančiomis medžiagomis.
Egzema. Tai lėtinė odos būklė, pasižyminti uždegimu, sausumu ir stipriu niežuliu.
Psoriazė. Autoimuninė liga, dėl kurios ant rankų gali atsirasti paraudusios, storos ir pleiskanojančios žymės.
Kojos ir pėdos
Kojos dažnai yra nepakankamai pastebima kūno dalis, kai kalbama apie odos būklę, tačiau būtent čia neretai atsiranda bėrimų, susijusių tiek su išoriniais, tiek su vidiniais veiksniais.
Grybelinės infekcijos. Kojų grybelis, dažnai vadinamas sportininko pėda, yra viena iš pagrindinių bėrimų priežasčių.
Venų varikozė. Venų varikozė yra ne tik estetinis sutrikimas, bet ir rimta medicininė būklė, kuri dažnai sukelia odos bėrimus ir dėmes ant kojų, ypač aplink blauzdas.
Alergijos ar vabzdžių įkandimai. Kojų oda yra labai jautri vabzdžių įkandimams ar sąlyčiui su alergenais, ypač vasarą, kai daugiau laiko praleidžiama lauke.
Nugara
Nugara yra viena didžiausių kūno sričių, kurios oda linkusi į prakaitavimą ir riebalinių liaukų veiklą. Ši dalis dažnai dengiama drabužiais, todėl bėrimai čia gali ilgai likti nepastebėti.
Hormoniniai sutrikimai. Hormonų disbalansas yra viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių nugaros srityje atsiranda spuogai ir kiti bėrimai.
Prakaitas. Nugara yra viena iš labiausiai prakaituojančių kūno vietų, ypač sportuojant ar šiltuoju metų laiku.
Alerginės reakcijos. Alerginiai bėrimai ant nugaros dažnai atsiranda dėl išorinių dirgiklių, kurie liečiasi su oda - sintetinių audinių, skalbimo priemonių, losjonų ar purškalų naudojimo.
Pilvas
Pilvo oda yra jautri, tačiau dažnai ji nepatenka į mūsų kasdienės priežiūros akiratį, todėl bėrimai šioje srityje gali atsirasti dėl daugybės priežasčių, įskaitant ir išorinius, ir vidinius veiksnius.
Kontaktinė alergija. Tai viena dažniausių pilvo bėrimų priežasčių, atsirandančių dėl sąlyčio su alergiją sukeliančiais ar dirginančiais objektais.
Virusinės infekcijos. Pilvo srityje bėrimai gali būti susiję su virusinėmis infekcijomis, kurios dažnai pasireiškia skausmingais ir uždegiminiais odos pažeidimais.
Vaistų reakcijos. Pilvo odos bėrimai gali būti susiję su vaistais, kurie kai kuriais atvejais sukelia alergines ar toksines reakcijas.
Intymios kūno vietos
Bėrimai intymiose kūno vietose dažnai sukelia daugiausiai diskomforto ir baimės.
Viena iš dažniausių bėrimų priežasčių intymiose kūno vietose - tai infekcijos, kurios gali būti grybelinės, bakterinės arba mišrios.
Netinkamai pasirinktos higienos priemonės arba jų naudojimo įpročiai gali sudirginti jautrią intymios zonos odą.
Lytiniu keliu plintančios ligos yra rimta priežastis, kuri gali sukelti bėrimus ar opas intymiose vietose.
Vaistų sukeltas bėrimas
Neretai paciento vartojami vaistai (dėl kitų ligų) gali sukelti odos bėrimą. Išberti gali tiek dėl tiesioginės vaisto sukeliamos šalutinės reakcijos, tiek ir dėl alergijos tam medikamentui.
Be to, kai kurie vaistai, pavyzdžiui, nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo gali įjautrinti odą saulės spinduliams.
Kai kuriems žmonėms gali pasireikšti alerginė reakcija į vartojamus vaistus (receptinius, nereceptinius, netgi maisto papildus). Organizmas klaidingai atakuoja vaisto molekulę manydamas, kad ji yra žalingas svetimkūnis.
Jei bėrimas atsirado netrukus po naujo vaisto, maisto papildo ar kosmetikos priemonės vartojimo, svarbu gydytojui pateikti visą vartotų preparatų sąrašą.
Psoriazė ir pleiskanojantys odos plotai
Psoriazė yra autoimuninė liga, o autoimuninė liga reiškia, jog organizmo imuninė sistema pradėjo atakuoti sveikas ląsteles.
Psoriazė gali sukelti bėrimus su raudonomis, iškilusiomis, niežtinčiomis odos dėmėmis ant rankų ir galvos odos. Ant rankų gali atsirasti paraudusios, storos ir pleiskanojančios žymės.
Rožinis pleiskanojantis skalpas gali būti susijęs ir su galvos odos psoriaze, ypač jei pleiskanojimas yra ryškus, plotai aiškiai riboti, o bėrimas plinta už plaukų augimo ribos.
Vis dėlto atopinio dermatito, seborėjinio dermatito ir psoriazės požymiai gali būti panašūs, todėl diagnozei reikalinga gydytojo dermatologo apžiūra.
Kada būtina kreiptis į gydytoją
Skaitykite toliau ir sužinokite apie aštuonis dažniausiai pasitaikančius odos bėrimus, jų simptomus ir sukėlėjus. Nuotraukos padės atpažinti bėrimus, tačiau atminkite: svarbu kreiptis į gydytoją, jei susiduriate su nerimą keliančia odos problema, ypač jei simptomai nepraeina ilgiau nei keletą dienų ir sutrikdo jūsų kasdienį gyvenimą.
- bėrimas greitai plinta;
- atsiranda pūslių ar atvirų opų;
- oda stipriai skauda, tinsta ar šlapiuoja;
- iš žaizdos teka geltoni pūliai arba nemalonaus kvapo išskyros;
- aplink pažeidimą atsiranda raudoni ruoželiai;
- kartu karščiuojama arba jaučiamas ryškus silpnumas;
- patinsta lūpos, veidas, liežuvis ar gerklė;
- pasunkėja kvėpavimas arba krenta kraujospūdis;
- bėrimas nepraeina taikant įprastas priemones;
- atsiranda naujas bėrimas po vaisto vartojimo;
- bėrimas pažeidžia akis, burną ar lytinių organų sritį;
- rožinis pleiskanojantis skalpas ir veido bėrimas kartojasi arba ilgai nepraeina.
Jei atsiranda bėrimas pūslėmis arba jei bėrimas virsta atviromis opomis, tai gali būti alerginės reakcijos, reakcijos į vaistus arba vidinės priežasties pasekmė.
Varginant skausmui, išgerkite vaistų nuo skausmo, pvz., ibuprofeno, paracetamolio.
Bėrimai, kurių nereikėtų ignoruoti
Dažnai raudoni bėrimai, kurie gali išduoti vėžį, atrodo labai panašūs į tuos, kuriuos sukelia psoriazė ar egzema, perspėjo ekspertai. Jie pasireiškia raudonomis dėmėmis, niežėjimu, deginančiu pojūčiu ir sausa, pleiskanojančia oda.
Šis bėrimas truks ilgiau nei kitos odos ligos ir greičiausiai paūmės arba pasikeis vėžio progresavimo metu. Kitas signalinis ženklas yra tai, kad jis neišnyks, kai naudosite įprastus gydymo būdus - kremus, kurie dažnai skiriami dėl bėrimo.
Tačiau dažniausiai pasitaikanti bėrimo priežastis NĖRA susijusi su vėžiu. Esmė yra ta, kad Jei jūsų odoje yra kokių nors rūpestį keliančių požymių, apsilankykite pas savo šeimos gydytoją.
Galimi įspėjamieji požymiai
Grybų mikozė yra dažnas bėrimas pacientams, kuriems diagnozuota limfoma. Ankstyvosiose stadijose jis gali atsirasti kaip rausvas raudonas išbėrimas, tačiau progresuodamas jis pradeda pleiskanoti. Gali imti niežėti ir atrodyti panašiai kaip egzema.
Leukemija sergančiam asmeniui ant odos taip pat gali atsirasti mažų raudonų dėmių, vadinamų petechijomis. Bėrimą sukelia pažeistos kraujagyslės po oda.
Dermatomiozitas paprastai pasireiškia pokyčiais aplink jūsų nagų raukšles, atsiranda raudonas bėrimas plaštakos išorėje, ypač aplink krumplius, ir į skara panašus raudonas bėrimas ant nugaros.
Dermatomiozitas taip pat gali sukelti raumenų silpnumą ir raumenų uždegimą.
„Acanthosis nigricans“ yra tada, kai aplink pažastis, kirkšnis ir kaklą atsiranda tamsesni, sustorėję odos plotai. Šie plotai bus sausi ir šiurkštūs, panašūs į aksomą, taip pat gali niežėti.
Ką svarbu stebėti namuose
Norint gydytojui tiksliau įvertinti būklę, verta užfiksuoti, kada bėrimas atsirado, kaip greitai jis plinta, ar prieš tai buvo vartotas naujas vaistas, naudota nauja kosmetikos ar skalbimo priemonė, suvalgytas neįprastas maistas, įkando vabzdys ar sirgta infekcija.
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, ar bėrimas yra tik kontakto vietoje, ar išplitęs, ar jis niežti, skauda, pleiskanoja, šlapiuoja, ar kartu atsiranda karščiavimas, virškinimo sutrikimai, veido tinimas arba kvėpavimo sunkumai.
Odos bėrimai nėra tik vizualinė problema - tai gali būti svarbus ženklas, signalizuojantis apie organizme vykstančius tam tikrus procesus, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį.