Šuns plaukai saugo gyvūną nuo išorinių poveikių ir padeda palaikyti normalią, pastovią kūno temperatūrą. Tačiau šuns kailis svarbus ne tik biologiniu požiūriu: jo spalva, plaukų ilgis ir išvaizda įvairiais laikotarpiais buvo siejami su veislės paskirtimi, žmogaus buitimi, tikėjimais ir net Lietuvos istorija.
Šuns plaukų danga ir jos paskirtis
Plaukų dangą sudaro plaukas ir poplaukis. Poplaukis susideda iš tankių, plonų, lyg šilkinių plaukų.
Šunims, prisitaikiusiems gyventi šaltomis sąlygomis, auga daug tankesnis ir ilgesnis poplaukis. Šunys, gyvenantys šiltose patalpose ar pietų kraštuose, poplaukio dažnai visai neturi.
Po visą šuns kūną plaukai pasiskirsto įvairiai. Yra lygiai dengiančių ir ilgesnių kai storesnis plaukų, augančių ant kaklo, nugarkaulio šlaunų (ilgaplaukių veislių šunims karčiai ant kaklo, keteros, „kelnės“ ant galūnių ir puošmenos plaukai apatinėje uodegos dalyje).
Trumpaplaukiai šunys ilgų gaurų paprastai neturi, arba jie auga siaura juosta viršutinėje kaklo dalyje ir išilgai nugaros. Išsiskiria plaukai, augantys virš akių, ant viršutinės lūpos ir po smakru (barzda).
Plaukų forma ir ilgis būna įvairūs, būdingi tam tikroms veislėms. Šunų, gyvenančių lauke, ypač tuose rajonuose, kur šaltos žiemos, plaukai keičiasi du kartus per metus. Rudenį prieš šalčius išauga tankus poplaukis, kuris pavasarį iššukuojamas.
Šunų kailio spalvos
Šuns kailio plaukai gali būti vienos, dviejų ar daugiau spalvų. Vienspalvis kailis pagal spalvą vadinamas juodu, baltu, pilku, geltonu ir t. t.
Jei plaukų danga yra įvairių spalvų, toks kailis vadinamas sudėtingu ir nurodomas spalvų piešinys, pavyzdžiui, juodas su šviesiomis galūnėmis, baltakojis ir t. t.
Balta, rausvai geltona ir pilka spalvos
Balta kailio spalva - plaukų danga neturi pigmento, bet kai kuriose kūno dalyse yra pigmentuotų vietų: juodas arba rudas nosies veidrodėlis, blakstienos ir lūpų kraštai, vaivorykštės spalvų akies rainelė.
Rausvai geltonos spalvos kailis skiriasi atspalviais: rudai gelsvas, rausvai gelsvas su tamsiais plaukais ant galvos, kaklo, nugaros ir viršutinės uodegos dalies.
Pilkas, šiaudų atspalvio (primenantis smėlio spalvą) kailis taip pat būna įvairių atspalvių.
Dvispalvis kailis ir „gūnia“
Kartais šuns kailis būna dvispalvis. Pagrindinė spalva - ruda, juoda, palva, pilka - lyg apdengia šunį gūnia.
Pavyzdžiui, juodi plaukai, pradedant galva, dengia viršunosę (tarpuakį), kaktą, ausis, kaklą, nugarą, pečius, šlaunis ir viršutinę uodegos pusę. Atitinkamai apatinė galvos dalis, apatinis žandikaulis, skruostai, gerklų sritis, krūtinė, pilvas, kojos ir apatinė uodegos pusė būna šviesaus atspalvio.
„Gūnios“ atspalvis pasirodo galutinai pasikeitus šuniuko plaukams (pūkui).
Tamsus su šviesiomis galūnėmis šuo gali turėti skirtingą pagrindinį toną - juodą, rudą, pilką. Skiriasi tik šviesios rausvos dėmės.
Atskirais plotais pilkas kailis
Atskirais plotais pilkas kailis būna tada, kai plaukas šviesus, skirtingų atspalvių. Tokio pilko šuns kailis turi šviesų pagrindą, o atspalviai išsidėstę tokia tvarka: juodas, šviesus, gelsvas.
Šviesiai pilki šuniukai turi tamsią juostą išilgai nugaros.
Tigrinis, marmurinis ir mėlynas kailis
Tigrinio atspalvio kailis - tai geltoname, rudai-juodame, palvame ar pilkame fone išsidėsčiusios skersinės juostos, primenančios tigro kailį.
Taisyklingas tigro kailio fonas paprastai būna auksinis arba šviesiai rudas, o jame išsidėstę ryškūs, susijungiantys ant nugaros ir krūtinės žiedai, dingstantys slėpsnos (kirkšnies) dalyje.
Nukrypimu laikoma, jei fonas neryškus, o juostos silpnos ar nesusijusios į žiedus. Daugelis tigrinės spalvos šunų turi tamsią snukio kaukę.
Marmurinis kailis - pagrindinis fonas grynai baltas, su juodomis, netaisyklingai išsidėsčiusiomis po visą kūną, dėmėmis.
Mėlynas kailis - pagrindinis fonas grynai plieno atspalvio, be juodų ir gelsvų tonų.
| Kailio tipas | Pagrindinis požymis |
|---|---|
| Vienspalvis | Plaukų danga yra vienos spalvos. |
| Dvispalvis | Pagrindinė spalva lyg apdengia šunį gūnia, o kitos kūno dalys būna šviesesnės. |
| Tigrinis | Fone išsidėsčiusios skersinės juostos, primenančios tigro kailį. |
| Marmurinis | Grynai baltame fone yra netaisyklingai išsidėsčiusių juodų dėmių. |
| Mėlynas | Pagrindinis fonas yra grynai plieno atspalvio. |
Šuo Lietuvos istorijoje
Nors šiandien tai gali pasirodyti neįprasta, tačiau archeologiniai duomenys atskleidžia, kad nuo X iki XV amžiaus baltų gentys turėjo tradiciją šunis laidoti kartu su žmonėmis.
„Pirmą tokį archeologinį įrodymą 1935 m. užfiksavo Vladas Nagevičius tyrinėdamas Kartenos kapinyną, kur vyrui ant pilvo buvo paguldytas šuo,“ - pasakoja S. Mikšaitė.
Šunys buvo laidojami tiek su vyrais, tiek su moterimis ir net vaikais.
Šunys Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvare
XIV-XV a. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos dvaro dokumentuose šunys minimi kaip būtini dvaro gyvenimo dalyviai.
Čia jie buvo skirstomi į medžioklinius ir naminio tipo šunis. Dokumentuose šie gyvūnai vadinti ne tiek pagal veislę, kiek pagal funkciją - „sekikai“, „lojikai“, „bebriniai“, „pašūviniai“.
Valdovo dvare labiau laikyti medžiokliniai šunys, jie buvo ne tik vertingi, bet ir itin įvairūs: nuo didžiulių, meškų medžioklei skirtų Milano tipo šunų, iki greitų kurtų ar gudrių skalikinių špicų.
Naminiai lojikai dažniausiai saugojo turtą ir teritoriją, taigi laikyti nebent dvaro ūkio patalpose.
„Miestiečių šunys minimi net teismo bylose - ginčuose dėl sužalotų gyvulių ar net sukandžiotų vaikų. Įdomu tai, kad dvaro dokumentuose valdovų šunų vardai yra išlikę, tuo tarpu miestiečių šunys yra anoniminiai teismo bylų personažai“, - pažymi P.
Lietuvių skalikas - nacionalinė šunų veislė
Lietuvių skalikas - vienintelė nacionalinė šunų veislė, kurios šaknys siekia XVI a.
Vienintelė Lietuvoje pripažinta nacionalinė šunų veislė - lietuvių skalikas - iki šiol išliko ne tik medžioklės, bet ir kultūros paveldo dalimi.
„Lietuvių skalikai yra minimi jau Lietuvos Statutuose - 1529, 1566 ir 1588 metų leidimuose,“ - atkreipia dėmesį S. Mikšaitė.
Nors konkreti veislės pradžia nėra tiksliai žinoma, archeologiniai radiniai iš XIV-XV a. laikotarpio liudija, kad būta vidutinio sudėjimo šunų, labai panašių į dabartinius skalikus.
Šie šunys buvo veisiami atsižvelgiant ne į išvaizdą, o į funkciją - svarbiausia buvo, kaip gerai jie medžioja.
Veislė buvo beveik išnykusi, tačiau XX a. šeštajame dešimtmetyje Zigmas Goštautas, Adolfas Kuzavinis, Vytautas Klovas ir kiti kinologai pradėjo jos atkūrimą.
„Tai - ne tik šuo, bet ir gyvas Lietuvos istorijos liudininkas,“ - pabrėžia P.
Organizuota šunų tarnyba kariuomenėje
1932 metais Lietuvos kariuomenėje oficialiai pradėta organizuota šunų tarnyba.
Tais pačiais metais Ryšių batalione įkurta šunų mokykla, kurioje buvo rengiami tiek ryšininkai šunys, tiek jų instruktoriai.
„Kaune, Aukštojoje Panemunėje, buvo įrengta šunidė ir mokymo aikštė, kur šunys mokėsi tiesti kabelius, nešti žinutes ar ieškoti sužeistųjų,“ - pasakoja P. Blaževičius.
Dokumentuose fiksuota, kad 1935 m.
Šunys tremtyje
1940-1956 metais vykdytos masinės tremtys į atokiausias Sovietų Sąjungos vietas Lietuvai paliko ne tik skausmingus prisiminimus, bet ir netikėtą šunų pagalbą.
„Tremtiniai išmoko valdyti rogių kinkinius, kuriuos traukę šunys labai palengvino jų sunkią dalią,“ - sako S. Mikšaitė.
Pirmaisiais tremties metais dėl bado šunys buvo retenybė, tačiau ilgainiui atsirado vis daugiau prisijaukintų Sibiro laikų ar jų mišrūnų - draugiškų, stiprių ir šalčiui atsparių šunų.
Jie ne tik traukė roges ar padėjo medžioklėje - šunys tapo vaikų saugotojais.
Šunys partizanų aplinkoje
Tiesiogiai bunkeriuose šunų laikyti nebuvo galima - jų lojimas galėjo pražudyti visą būrį.
Tačiau šunys, gyvenę sodybose, kur slapstėsi partizanai, atliko gyvą signalizacijos funkciją.
„Partizanų prisiminimuose aprašyta, kaip šunys kitaip lodavo atėjus saviems ir priešams - iš to buvo galima nujausti pavojų,“ - pažymi P. Blaževičius.
Tačiau ne visi šunys buvo tinkami tokiai tarnybai - per daug lojančius ar agresyviai kiemą saugančius šunis kartais tekdavo paaukoti dėl saugumo.
Pasak S.
Maži kambarinių šuneliai Lietuvos didikų gyvenime
XVI-XVIII amžiuje Lietuvos didikai vis labiau sekė Europos madomis ir savo dvaruose ėmė laikyti mažus kambarinius šunelius.
Jie buvo ne tik madingas aksesuaras, bet ir turėjo labai praktišką paskirtį.
„Nedideli šuneliai laikyti ant kelių ar rankų buvo skirti pritraukti parazitus nuo savo šeimininkų - dėl aukštesnės kūno temperatūros blusos ir kiti kraujasiurbiai perbėgdavo nuo žmogaus ant šuns,“ - aiškina S. Mikšaitė.
Tai buvo laikmetis, kai šuns nauda buvo matuojama ne tik pagal jo sugebėjimus medžioklėje ar kiemo sargyboje, bet ir pagal tai, kiek jis galėjo palengvinti kasdienybę kilmingam asmeniui.
Tokie šuneliai buvo saugomi, mylimi, kartu keliaudavo ir į keliones, tapdavo tarsi šeimos nariais.
Šuo tradiciniuose tikėjimuose
Tradicinėje lietuvių kultūroje šuo įgavo ir mistinių galių - buvo tikima, kad jis jautriausiai iš visų gyvūnų jaučia anapusinį pasaulį.
„Ypač keturakiai - šunys, turintys virš akių tamsaus plauko dėmes - buvo laikomi gebančiais matyti mirtį,“ - sako P. Blaževičius.
Parodoje pristatytas pasakojimas liudija, kaip toks šuo, pradėjęs be aiškios priežasties kaukti, esą pranašavo artėjančią šeimos nario mirtį.
Toks tikėjimas peržengė vien žodinį folklorą - šuns vieta buvo ir laidotuvių apeigose.
Pavyzdžiui, Aukštaitijoje laidotuvių metu būdavo mušamas būgnas, trauktas šuns oda - taip šuns „balsas“ neva baidydavo piktąsias dvasias.
„Šuo tapdavo tarsi tarpininku tarp šio ir ano pasaulio,“ - pabrėžia P.
Šuo religinėje ikonografijoje
Religinėje ikonografijoje šuo dažnai yra šventųjų palydovas.
Vienas iš garsiausių pavyzdžių - šventasis Rokas, kuris gyveno XIV a. ir, užsikrėtęs maru, pasitraukė į mišką mirti.
„Pasak legendos, jį išgelbėjo šuo - nešiodamas jam duoną ir laižydamas žaizdas,“ - pasakoja S. Mikšaitė.
Šis pasakojimas įsišaknijo mene - Šv.
Ilgaplaukė princesė ir magiškos kasos
Ilgaplaukė princesė Auksaplaukė jau 18 metų viena gyvena bokšte - ją, dar visai kūdikį, piktadariai pagrobė ir čia įkalino.
Mergina nei karto nebuvo nusileidusi žemyn, tad yra naivi ir visiškai nežino gyvenimo skonio.
Auksaplaukė, beje, irgi netradicinė princesė - meistriškai kovai su įsibrovėliu panaudojusi savo ilgąsias, magiškų savybių turinčias kasas, ir, plėšiko padedama, pasprunka iš bokšto su viltimi surasti tikruosius savo tėvus.
