Operos „Sevilijos kirpėjas“ autorius yra italų kompozitorius Gioachino Rossini. Tai viena populiariausių operų teatrų repertuare, pirmą kartą pastatyta 1816 m. vasario 20 d. Romoje. „Sevilijos kirpėjas“ - opera buffa, nors žanrai buvo visaip apibrėžiami: komiška melodrama, dar kitaip.
Nuostabi intrigų komedija, spalvingi, komiški charakteriai, fantastiškai dainingos, veržlios, daugybę kartų girdėtos melodijos tiesiog verčia šypsotis, jų klausant. Sevilijos kirpėjas -žaižaruojanti humoru, ispanišku temperamentu ir absoliučiai pozytyviomis emocijomis opera.
Gioachino Rossini ir operos sukūrimas
Rossini „Sevilijos kirpėją“ parašė per 20 dienų. Nors parašė, atrodytų, greitai, bet patį rašymą jis vis atidėliojo, visi spaudė, kad nespėsią paruošti, o jis sakė jau seniai esąs sukūręs, „kad ir kur būčiau - ar žvejočiau, ar vaikščiočiau, ar miegočiau - visą laiką muzika galvoj kuriasi“, - sakė, - „belieka tik užrašyti“.
Paprastas techninis darbas (juokiasi), kurti jau nereikia, tik užrašyt reikia!
Pagal kontraktą Rossini pirmuosiuose trijuose spektakliuose turėjo groti rečitatyvus ir diriguoti, tačiau kai pirmasis spektaklis buvo nušvilptas, į antrąjį jis nutarė neiti ir liko namie! (juokiasi)
Nušvilpė dar ir dėl to, kad pagal tą pačią Pierre'o Baumarchais komediją operą, taip pat „Sevilijos kirpėjas“, jau buvo parašęs vyresnės kartos, pripažinimo sulaukęs maestro Giovanni Paisiello. Rossini'ui tebuvo 24-eri, o Paisiello veikalas buvo sukėlęs furorą, tapęs žymiausia tų laikų opera. Ir kažkoks jaunikaitis sugalvojo rašyti pagal tą patį libretą.
Libretą pakeitė, operą pavadino „Almaviva, arba Bereikalingas atsargumas“. Tas nepadėjo - į Romą suvažiavo Paisiello šalininkai nušvilpti Rossini'o operos. Todėl Rossini nusprendė antrą kartą nebeiti.
Jis pabaigė rašyti iki premjeros likus dviem savaitėms - kažin, jei pas mus dabar naujos operos natas išdalytum prieš dvi savaites, - ir jis sugalvojo - ai, kitas pagros rečitatyvus ir padiriguos? Antrą premjerą! (garsiai juokiasi).
Pasak Romoje vykusios pirmosios premjeros amžininkų, Grafą Almavivą dainavęs tenoras Manuelis Garcia tuomet serenados pradžioje taip stipriai brūkštelėjo per gitaros stygas, kad jos žvangėdamos nutrūko, o bosas Zenobio Vitarelli, dainavęs Don Bazilijų, išeidamas į sceną susipainiojo ilgo apsiausto skvernuose ir visu ūgiu išsitiesė ant grindų.
Operos istorikai teigia, jog visa tai sumaniai organizavo G.
Operos muzika ir bel canto tradicija
G.Rossinio opera „Sevilijos kirpėjas“ pasižymi virtuozinėmis vokalinėmis partijomis, išpuoštomis koloratūromis, pasažais. Muzikoje naudojama daug įvairių šokių - skamba ir tarantela, ir valso ritmai, netgi polonezas.
Rossini kūrė bel canto klestėjimo laikais, jis buvo didelis novatorius, kovojęs su dainininkų dominavimu spektakliuose, kad solistai laikytųsi autorinio teksto, o ne rodytų savo balsą ir virtuoziškumą.
Rossini turėjo daug konfliktų su dainininkais, nes jie kėlė jam sąlygas, pvz., kad solisto partijoje turi būti konkretus kiekis aukštųjų do. Simptomatiškas anekdotas: kažkoks dainininkas pakvietė Rossini jo pasiklausyti, ir paaiškėjo, kad svarbiausia jam buvo viršutinė do.
„Sevilijos kirpėjas“ - iš ornamentų.
Rossini'o muzika yra balsui, nors tiems laikams orkestras yra reikšmingai simfonizuotas.
Rossini'o muzikos vaidmuo kitoks nei Verdi ar Puccini'o. Jų muzika konkreti, atitinkanti veiksmo situaciją, diktuojanti vieną ar kitą emociją. Rossini'o operoje individualių emocijų beveik nėra, todėl labai daug priklauso nuo atlikėjų.
Ta opera tuo ir žavi, kad kiekvienas dainininkas sukuria savo emocijas.
Kaip rašoma Oksforde išleistoje Vakarų muzikos istorijoje, „šlove Rossini pranoko visus iki jo gyvenusius kompozitorius, ir tai ilgam lėmė jo kūrinių populiarumą. Jo muzikos klausytojams reikia lyg svaiginančių narkotikų ar, tiksliau pasakius, šampano, su kuriuo purslais trykštanti kompozitoriaus kūryba yra nuolat lyginama.“
Verdi labai vertino Rossini, o „Sevilijos kirpėją“ laikė tobuliausia komiška opera, ji turėjo daug įtakos „Falstafui“. Beethovenas, irgi pažįstamas su Rossini'u, sakė, kad jis gimęs rašyti komiškas operas.
Vokalinės partijos, koloratūros ir interpretacija
Bel canto dainininkai buvo siauros specializacijos, dabar pas mus, žiūrėk, Tomas Pavilionis Almavivą dainavo, o popiet dainuos Kornetą (juokiasi).
Anais laikais solistai dainuodavo iš klausos, labiau improvizuodavo.
Dar yra likę daugybė kadencijų variantų vokalinėse partijose. Nerasi nė vieno vienodo įrašo, kad dainininkai dainuotų tas pačias kadencijas, kiekvienas pasirenka pagal savo skonį.
O grįžtant prie „Sevilijos kirpėjo“ - dirigentas kaip interpretatorius? Daug patariu dėl įvairių kadencijų, variacijų, kai arijoje dalis kartojasi.
Pagauti gerą operos tempą - labai sunku, nėra taip, kaip atrodo pagrojus fortepijonu. Mano patirtis sako, kad klausantis sąlyginai greitu tempu skambančios muzikos - nuobodu, neįdomu. Lėtesnis tempas skleidžia gyvybę, ekspresiją. Greitų tempų niekad netapatinu su energija, polėkiu.
O Rossini'o muzikoje daug greitos faktūros - neatsargiai paėmus per greitą tempą prapuola orkestro artikuliacija, ji tampa neįmanoma. Tačiau, kalbant apie tempų amplitudę, visada norisi, kad Rossini'o tempas būtų ne per lėtas.
Kiekvienas dainininkas turi savas dikcijos, oro išlaikymo ribas.
Vladas Bagdonas puikiai įvaldęs Bartolo arijos greitakalbę ir per repeticiją kolegos jam ploja. Klausiu, gal greitumui yra ribos, jis sako - jam kuo greičiau, tuo geriau - turint gerą dikciją, lengviau tvarkytis su kvėpavimu, lėčiau dainuojant pritrūktų oro.
Klausytojas turi mėgautis, orkestro ir ypač solistų atlikimas turi būti toks, kad keltų pasigėrėjimo, lengvumo, skaidrumo, humoro jausmus. Tam pasiekti Rossini įdėjęs šitiek darbo!
Operos siužetas ir pagrindiniai veikėjai
Gydytojas Bartolas akylai sergi nuo gerbėjų savo augintinę Roziną, nes pats tikisi ją vesti. Ją taip pat pamilo Grafas Almaviva.
Jis persirengęs studentu po jos langais dainuoja serenadas, tačiau kiekvieną Rozinos žingsnį seka įkyrusis globėjas. Grafas prašo pagalbos muzikanto, kirpėjo ir išdaigininko Figaro.
Figaras pataria grafui persirengti kareiviu ir Bartolo namuose reikalauti pastogės. Apsimetėlis kareivis įsiveržia į Bartolo namus, kyla sąmyšis, kurio metu grafas perduoda raštelį Rozinai.
Padedamas Figaro Almaviva dar kartą aplanko Roziną - šįkart jau persirengęs muzikos mokytoju, bet Bartolas nugirsta jų pokalbį. Jis išsiunčia savo pagalbininką Bazilį pakviesti notarą, kad galėtų kuo skubiau vesti Roziną ir apšmeižią jos mylimąjį studentą.
Bartolas, bijodamas, kad niekas nepagrobtų Rozinos, išbėga ieškoti sargybos. Tuo tarpu Figaras ir Almaviva suspėja pasakyti Rozinai tiesą. Ateina notaras, bet sutuokia jis Almavivą ir Roziną. Bazilis už pinigus sutinka tapti liudininku.
Meilė, apsimetimas ir socialinė nelygybė
Nors pagrindinė veikalo tema - meilė, bet Almaviva ir Rosina net neturi savo meilės dueto - prisiminkime palyginimui Rodolfo ir Mimi.
Taip, su ir Bartolo daugiau. Taigi, net meilės tema rodoma daugiau kaip meilės idėja, abstrakti, o ne suasmeninta. Yra ir kitų idėjų - pavydo, vadinamosios socialinės nelygybės - meilės iš išskaičiavimo - gal tai būtų aktualu šiandien?
Užkariauti meilę merginos, kuri irgi ne kokia nors tarnaitė, bet pasiturinti. Almaviva, nenorėdamas, kad jį įsimylėtų kaip grafą dėl turto, visą laiką apsimetinėja, kaip sakoma, tas tenoras turi 4 vaidmenis: studentas Lindoras, girtas kareivis, muzikos mokytojas ir grafas (juokiasi).
Žymiausi muzikiniai epizodai
Uvertiūrą. Atsimenu irgi dar iš vaikystės, Basanavičiaus gatvės teatre, per spektaklį moksleiviams, tėtis ją grojo ir komentavo.
Kvintetą, kur Don Basilio nelauktai pasirodo, kai visi buvo primelavę jį sergant, taigi veja jį lauk, net Bartolo įtikintas, kad gali kažką išlošti iš tos situacijos.
Nors Basilio burba, kad čia kažkas ne taip, kad čia prieš jį kažkas susimokė, bet gauna pinigų „medikamentams“, visi atsisveikindami jam dainuoja „Bona sera, mio signore“, ir jis sako: „Na gerai, eisiu, jeigu jau čia pinigų gavau, ko neit“ (juokiasi).
Ten toks išplėtotas ansamblis, pagal savo ilgį ir formą galėtų būti ir kurio nors veiksmo finalinis.
Tas atsisveikinimas su Don Basilio, vėliau, kai Figaro skuta Don Bartolą, o Rosina su Lindoru tariasi naktį susitikti, ir pati kvinteto pabaiga, kai Don Bartolo nugirsta, ką jie ten šneka, keiktis pradeda - greita stretta, baisiai sudėtinga, net orkestro grupės tarpusavyje gali išsiskirti.
Operos partitūros ir redakcijos
Su redakcijomis gana sudėtinga.
„Sevilijos kirpėjo“ evoliucijoje lūžis galbūt įvyko 1969 m. dirigento ir muzikologo Alberto Zeddos dėka.
Spausdinimo mašinų dar nebuvo, tai kitiems teatrams būdavo perrašoma ranka. O anais laikais dažnai nesutapdavo orkestrų instrumentarijus, todėl vieno pučiamojo partiją perrašydavo kitam. Arba kažkuriame teatre timpanų nebuvo - paliko tik gran cassa.
Paties Rossini'o manuskriptų įvairiose pasaulio bibliotekose egzistuoja virš 10. Internete esu aptikęs Neapolio konservatorijoje saugomą rankraštį.
Iš pradžių atrodė - kaip fain, turiu originalą. O kai pradėjau gilintis, pamačiau, kad tų rankraščių - daugybė, pasidarė baisi painiava. Keitėsi instrumentai, štrichai.
Pats Rossini dalyvavo įvairių teatrų pastatymuose, irgi kažką koregavo. Nebuvo taip: parašiau, viskas, šventa - tegu niekas nė piršto neprikiša 200 metų iki 2016 (juokiasi).
Grįžtu prie Alberto Zeddos. Jis, JAV statydamas „Sevilijos kirpėją“, pasamdė obojistą iš Niujorko filharmonijos orkestro. Šis per pertrauką atėjo ir sako: „Maestro, ar jūsų tempai per greiti, ar kas čia yra, bet negaliu sugroti visų natų.“
Zedda sako: „Na, gerai, pamėginsiu lėčiau.“ Obojistas: „Na, gal jūs, jaunas dirigente, nežinote, kad aš laikomas geriausiu Amerikos obojistu, bet išgroti neįmanoma.“
Tada Zedda susirūpino natomis. Bolonijoje paėmė rankraštį ir pamatė, kad tą, kas pas jį parašyta obojui, turi groti piccolo fleita! Tada jis pradėjo gilintis ir atrado, kad neatitikimų yra ne vienas ir ne du.
Pagal anuometes sąlygas turėjo išsinuomojęs „Ricordi“ leidyklos partitūrą, ir pradėjo ją taisinėti pagal rankraštį. „Muzika iškart kitaip suskambo“, - sakė.
Kai grąžino partitūrą, nuomotojai net bauda ėmė grasinti, nes Zedda ją pritepliojęs. 1969 m. jie tą Alberto Zeddos redakciją išleido.
2008 m. išėjo dar naujesnė (Patricios Brauner) redakcija, nes atsirado daugiau medžiagos, patobulėjo techninės galimybės rankraščiams šifruoti.
Kai Aleksa statė 1979 m., 1969 m. redakcija buvo šviežia, turėjo originalią partitūrą, nežinia, kokiais keliais ją gavo.
„Sevilijos kirpėjas“ Lietuvoje
Lietuvos nacionalinėje operos scenoje „Sevilijos kirpėjas“ pirmą kartą pastatytas 1924 m. Kaune, dabartinis pastatymas bus septintasis.
Taip pat „Sevilijos kirpėją“ statė Kauno muzikinis teatras, 1944 m. - Vilniaus opera, 1949 m. - Klaipėdos teatras, 1947 m.
Premjera 2007 m.
Operos pastatymo 2007 m.
2018 m. kovo 24 d.
„Sevilijos kirpėjo“ premjera San Francisko operoje įvyko 2013 m. lapkritį. Vietinė spauda rašė, jog San Francisko opera sulaukė sąmojingo, elegantiško, smagaus pastatymo.
„Sevilijos kirpėjas“ - iš ornamentų. Balandžio 11-13 d.
Emilio Sagi pastatymas ir ispaniškas temperamentas
„Sevilija, flamenkas ir smagi nuotaika“ - taip artėjančią Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro premjerą, Gioachino Rossini operą „Sevilijos kirpėjas“, apibūdina spektaklį statanti ispanų choreografė Nuria Castejon.
Tai bendras LNOBT ir San Francisko operos pastatymas.
Spektaklį kuria ispanų statytojų komanda - režisierius Emilio Sagi, scenografas Llorenças Corbella, kostiumų dailininkė Pepa Ojangur ir choreografė Nuria Castejon.
LNOBT repertuare jau rodomas vienas režisieriaus Emilio Sagi ir Nurios Castejon darbas - Wolfgango Amadeus Mozarto „Figaro vedybos“.
„Figaro vedybose“ pagal Mozarto muziką šokamas fandangas, „Sevilijos kirpėjuje“ - flamenkas pagal Rossini“, - atskleidžia Nuria Castejon.
„Kai pirmą kartą Emilio man pasiūlė drauge statyti „Sevilijos kirpėją“ 2005 metais Karališkajam Madrido teatrui, pagalvojau: šis žmogus nori šokti flamenką pagal Rossini?! Bet įsiklausiusi į muziką pamaniau, - kodėl gi ne, aš galiu. Šioje muzikoje yra ritmai, kuriuos galiu „išversti“ į flamenko kalbą.“
„Žinoma, kai šoka flamenko šokėjai Ispanijoje, jie tai daro žymiai įtikinamiau, nes tai jų stilius.“
Nuria Castejon daugelį metų šoko Ispanijos nacionaliniame balete (Ballet Nacional de España), Antonio Gadeso bei žymiausiose Ispanijos flamenko trupėse. Pastarąjį dešimtmetį sukūrė choreografiją daugeliui Nacionalinio sarsuelos teatro Madride (Teatro Nacional de Zarzuela) pastatymams.
Pagrindinis scenografijos akcentas - baltuma švytinti vila su „nėriniuotais“ kaltiniais vartais, tai apšviečiama saulės spindulių, tai audros blyksnių.
Spektaklio kūrybinė komanda
| Pareigos | Menininkas |
|---|---|
| Muzikos vadovas ir dirigentas | Julius Geniušas |
| Režisierius | Emilio Sagi (Ispanija) |
| Režisierė statytoja ir choreografė | Nuria Castejon (Ispanija) |
| Scenografas | Llorenç Corbella (Ispanija) |
| Kostiumų dailininkė | Pepa Ojanguren (Ispanija) |
| Šviesų dailininkas | Eric Watkins (JAV) |
Bendras San Francisko operos ir LNOBT pastatymas.
Spektaklį remia Lietuvos Kultūros Taryba.
Atlikėjai ir vaidmenų sudėtys
„Sevilijos kirpėją“ dainuos dvi solistų sudėtys.
Pagrindinį Figaro vaidmenį pakviestas rengti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas Mindaugas Rojus ir baritonas iš Rusijos Pavelas Jankovskis.
Grafą Almavivą įkūnys tenorai Tomas Pavilionis ir Mindaugas Zimkus, tik ką kurę pagrindinį vaidmenį operoje „Kornetas“.
Roziną dainuos iš motinystės atostogų sugrįžusi ir jau pilna koja į scenos darbą įsiliejanti Joana Gedmintaitė bei Julija Stupnianek.
Rozinos globėjo Daktaro Bartolo vaidmenį rengia Liudas Mikalauskas, kuris dainuos ir intrigas rezgantį muzikos mokytoją Don Bazilijų.
LNOBT senbūviai Vladas Bagdonas ir Arūnas Malikėnas rengia Daktaro Bartolo, Liudas Norvaišas ir Egidijus Dauskurdis - Don Bazilijaus vaidmenis.
„Sevilijos kirpėjo“ kitus vaidmenis atliks spektaklio premjerose matyti ir girdėti solistai Joana Gedmintaitė (Rozina), ypač didelio dėmesio sostinėje sulaukęs baritonas iš Klaipėdos Mindaugas Rojus (Figaras), Arūnas Malikėnas (Daktaras Bartolas), Laima Jonutytė (Berta), Tomas Tuskenis (Fiorelas) ir Edgaras Davidovičius (Ambrozijus).
Mindaugas Zimkus ir Almavivos vaidmuo
Mindaugui Zimkui Almavivos vaidmuo G. Rossini operoje - ne naujiena. Dar 2004 m. jis debiutavo LNOBT scenoje tuometės teatro operos studijos „Sevilijos kirpėjo“ pastatyme būtent šiuo vaidmeniu.
Nuo 2007 m. solistas Almavivą dainuoja Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, kurio trupei M. Zimkus šiuo metu priklauso, už šį vaidmenį 2008 m. buvo nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“.
LNOBT scenoje M. Zimkus taip pat dainuoja Kornetą to paties pavadinimo O. Narbutaitės operoje, sukūrė spalvingą Jurodivo vaidmenį M. Musorgskio „Borise Godunove“, atliko tenoro partiją Roberto Wilsono inscenizuotoje J. S.
Raimundas Juzuitis ir Don Bazilijus
Ypatingą dėmesį operos mėgėjams reiktų atkreipti į Doną Bazilijų dainuosiantį bosą Raimundą Juzuitį.
Praeitą sezoną kaip LNOBT operos stažuotojas debiutavęs W. A. Mozarto operoje „Figaro vedybos“ (Bartolas, Antonijus), F. Leharo operetėje „Linksmoji našlė“ (Baronas Cėta), J. S. Bacho „Kavos kantatos“ pastatyme (Šlendrianas), vasarą jaunasis solistas itin sėkmingai dalyvavo prestižinio Zalcburgo festivalio jaunųjų solistų programoje ir netgi sukūrė vaidmenį didelio atgarsio sulaukusiame G.
Julius Geniušas ir dirigento požiūris
Dirigentas Juozas Indra iki 1943 m. 1938-1945 m. studijavo solinį dainavimą, kompoziciją ir dirigavimą Kauno konservatorijoje pas E. Vitingą, Petrą Oleką, Vladą Jakubėną, prof. Juozą Gruodį.
1943 m. kaip dainininkas debiutavo Vilniuje. Po karo grįžo į Kauną. Čia tęsė studijas, koncertavo.
1945 m. suimtas ir išvežtas į Rytus už tai, kad karo metais grojo kariniame orkestre. Grįžęs iš tremties, 1948-1953 m. gyveno ir dirbo Vilniuje.
1954-1965 m. buvo Kauno muzikinio teatro vyr. dirigentas, 1965-1968 m. - dirigentas. Dirigavo per 30 įvairių operų ir operečių spektaklių, daug koncertavo.
1956 m. parašė žymiausią savo kūrinį - baletą „Audronė“, kuris 1957 m. 1960 m. sukūrė simfoniją „Griuvėsių miestas“.
1990 m. kovą J. Geniušas paskirtas Kauno muzikinio teatro vyr.
„Buvau gal 6-erių, kai pirmąkart išgirdau vinilinę plokštelę, joje buvo įrašytas „Sevilijos kirpėjas“. Tėčiui kažkas iš kolegų, matyt, buvo paskolinęs patefoną, - atsimenu tokį žalią čemodaną, - juos tuomet dar retas turėjo.“
„Dabar namie peržiūrimas tėčio archyvas, netyčia aptikau išlikusį savo paties pirmojo simfoninio koncerto skelbimą. Koncertas vyko Pedagoginiame institute, tada dirigavome dviese, Gintaras Rinkevičius ir Geniušas, vienas vieną koncerto dalį, kitas - kitą.“
„Aš tame koncerte dirigavau Don Basilio ariją, dainavo Vladimiras Prudnikovas. Su dėstytoju Jonu Aleksa ruošėmės tam koncertui, jis dalyvavo repeticijose, o po koncerto teigiamai įvertino mano, kaip akompaniatoriaus dainininkui, sugebėjimus (skaniai juokiasi).“
„Labai gerai prisimenu Aleksos 1979 m. pastatymą, Tėvo 1991 m. Bet, kas įdomu, mano tėtis debiutavo 1945 m. Kaune, ir pirmas jo diriguotas spektaklis buvo „Sevilijos kirpėjas“.“
„Nusipirkau naują, šviežią „Ricordi“ leidyklos partitūrą. Partitūrose mėgstu daug žymėtis. Ypač „Sevilijos kirpėjo“ - išrašyti kadencijas; visokias remarkas, bet tik savo partitūroje.“
„Šiais laikais atsišviest sau partitūrą - ne problema, tada gali joje šeimininkauti (juokiasi). Anksčiau teatras ar filharmonija tegalėdavo turėti vieną partitūros egzempliorių, visi iš jo diriguodavo, ir visų dirigentų užrašai liko.“
„Bet dėl to dabar galima matyti skirtingų dirigentų pastabas (šypsosi). Ir parašus. Tai paprašiau teatre, kad man seną partitūrą nukopijuotų - ten yra Aleksos ranka rašytos kupiūros, štrichai, dinamika. Mano tėčio ranka.“
„Aleksos lozungas buvo - simfoninėje muzikoje ieškoti operizmo, operinėje muzikoje - simfonizmo.“
„Operoje galima labai susismulkinti, kiekviename sakiny, kalbos frazėje galima rasti daugybę niuansų, bet per juos lengva visumą praterioti. Simfoninis mąstymas operai labai reikalingas.“
„Man pasiruošimas diriguoti naują veikalą reiškia - gal čia irgi Aleksos įtaka - skverbtis į esmę, gilintis į detales, kiekviena detalė yra, be abejo, svarbi.“
„Gal ji ir praslysta klausytojui pro ausis, bet jeigu jų yra mažai, tai muzika darosi tiesiog negyva.“
„Šiais laikais ir pastatymo sąlygos tokios, kad fiziškai nėra laiko perteikti interpretacines smulkmenas. Repeticijos ant pirštų suskaičiuojamos, - taip yra visame pasaulyje, kur atlikėjai itin profesionalūs.“
Scenos netikėtumai ir „Sevilijos kirpėjo“ humoras
„Visada sakiau: geriau dvidešimt Žermonų iš „Traviatos“, negu vienas Figaras“, - braukdamas prakaitą po „Sevilijos kirpėjo“ repeticijos, porina baritonas Mindaugas Rojus.
Koloratūros, rečitatyvai, nuolatinė ritmų kaita... Devyniolikto amžiaus italų operos guru G. Rossini neleido solistams scenoje nuobodžiauti.
O ir pats „Sevilijos kirpėjas“ atlikėjams nuo pat savo pasirodymo scenoje 1816 m. pamėgo krėsti įvairiausius pokštus.
Taigi grįžkime į 2014-ųjų balandį, į „Sevilijos kirpėjo“ premjerinius spektaklius Vilniuje. Antrasis iš jų buvo ypatingas M. Rojui - tą vakarą populiarus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas pirmą kartą savo karjeroje dainavo LNOBT publikai.
Reiklūs sostinės žiūrovai ovacijomis pasitiko Figaro kavatiną, netrukus atėjo laikas scenai, kurioje Figaras dainuodamas aiškina Grafui Almavivai, kaip mieste rasti jo kirpyklą.
Aiškina rodydamas gatvelę didelėje Sevilijos žemėlapį imituojančioje dekoracijoje, kuri pasibaigus duetui kyla į viršų, kol...
O tuomet jau visa Sevilija virš solistų galvų siūbuodama pakrypsta įstrižai ir lieka kyboti iki pat pirmojo spektaklio veiksmo pabaigos.
Maža to - nuo žemėlapio taip pat įžambiai kadaroja nutrūkęs lynas, ant kurio viena po kitos kimba popierinės girliandos iš scenoje šaudomų fejerverkų.
„Ką mes tada darėme? Nieko - tiesiog dainavome toliau ir kaip įmanydami stengėmės užstrigusios dekoracijos nepastebėti.“
Tuo metu Roziną vaidinanti Julija Stupnianek ruošėsi pagrindinei savo veikėjos arijai.
„Mačiau, kaip užkulisiai sunerimę šurmuliavo - streso, žinoma, nuo to tik padaugėjo. Tačiau Rozinos namus vaizduojanti scenos plokštuma spektaklyje - nuožulni, stalo paviršius - taipogi nuožulnus.“
„Pirmiausiai pamačiau išsigandusias suflerės akis. Ji, kaip ir aš, suprato, kad laukia sudėtingiausios arijos koloratūros, tačiau vazonus nuo grindų būtinai reikėjo surinkti - kitaip būtų griuvusi kita spektaklio mizanscena.“
„Tad susikaupiau ir dainuodama vaikščiojau nuo vieno nusiritusio vazono prie kito, pritūpdama ir juos rinkdama. Gerai, kad žiūrovai nemato, kas dedasi artisto viduje tokiomis akimirkomis“, - prisipažįsta J.
Nuo to laiko solistė prieš kiekvieną „Sevilijos kirpėjo“ spektaklį patikrina, ar teisingai stovi stalas, ar po padėklu tikrai paklijuota lipni juostelė, sulaikanti jo slydimą.
Juos „Sevilijos kirpėjo“ dainininkai patyrė jau ne sykį. Štai kartą tarnaitę Bertą vaidinančios Laimos Jonutytės suknelės kaspinas sėdint taip įsipainiojo grakščiuose kėdės atkaltės išraitymuose, kad solistei neliko nieko kita, kaip išbėgti iš scenos kartu su prie nugaros prilipusia kėde.
Taigi „Sevilijos kirpėjo“ užkeikimas tebeveikia ir porai šimtmečių prabėgus, nors žiūrovai po spektaklio neretai ginčijasi, kur buvo operos statytojų sumanyti, o kur - paties „Sevilijos kirpėjo“ iškrėsti pokštai.
Spektaklio rodymo datos ir papildoma informacija
Spalio 8 ir 9 d. į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sceną sugrįžta linksmas ir šmaikštus Gioachino Rossini „Sevilijos kirpėjas“.
Statytojai operos spektakliui suteikė autentiško ispaniško temperamento ir spalvų, o naująjį sezoną pastatymas siūlo ir naują intrigą - tris debiutus.
Spalio 20-21 d. LNOBT scenoje - džiaugsmingos ir spalvingos pasiilgtos Gioacchino Rossini operos „Sevilijos kirpėjas“ sutiktuvės: ispanų režisieriaus Emilio Sagi pastatymas grįžta į Lietuvą po dvejų ilgų metų San Franciske.
Ir dar viena „Sevilijos kirpėjo“ staigmena! Mokytojų dienos proga Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras kviečia mokytojus ir dėstytojus į spalio 8 ir 9 d. spektaklius, dovanodamas 70 proc.