Mokytojo asmenybė yra esminis dalykas, įtraukiantis vaiką į pamoką arba atvirkščiai - nuo jos atstumiantis. Humanistinio ugdymo atstovai yra tvirtai įsitikinę - koks mokytojas, tokia ir jo pedagogika, koks mokytojas - tokia ir jo pamoka.
Niekas neabejoja pedagogo vaidmens svarba, nes būtent mokytojas kuria, formuoja ir augina mūsų visuomenės ateitį. Tačiau kokiomis savybėmis turi pasižymėti tas kuriantis pedagogas ir kas nutinka, kai mokytojas praranda jautrumą?
Mokytojo darbą sudaro ne tik pamokos
Mokytojo profesija yra viena iš kelių profesijų, kurių atstovams yra nustatytos ilgesnės atostogos. Vertinama, kad šis darbas yra susijęs su didesne nervine, emocine, protine įtampa.
Bendrojo ugdymo, profesinio mokymo ir neformaliojo švietimo (išskyrus ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo) mokytojų etatą sudaro 1512 valandų per metus. Mokytojo darbo laikas per savaitę - 36 val.
Laikas ugdomajai veiklai planuoti, pasiruošti pamokoms ir darbų vertinimui nustatomas pagal mokomąjį dalyką ir mokinių klasėje skaičių. Tai yra 40-60 proc. nuo kontaktinių val.
Mokytojas veikloms mokyklos bendruomenei ir kvalifikacijai tobulinti turi skirti mažiausiai 102 valandas per metus.
Privalomos bendruomeninės valandos yra valandos darbui su tėvais − jų konsultavimas, informavimas, bendravimas, bendradarbiavimas. Taip pat - bendradarbiavimas su mokyklos darbuotojais mokinių ugdymo klausimais, mokyklos veiklos planavimas ir tobulinimas, t.y. dalyvavimas pasitarimuose, posėdžiuose.
Be aukščiau minėtų privalomų veiklų mokytojas gali vykdyti ir neprivalomas veiklas. Pavyzdžiui, dalyvauti mokyklos savivaldoje, rengti mokyklos ugdymo programas, dalintis patirtimi (būti mentoriumi, konsultuoti kolegas, vesti atviras pamokas ir tt.) ir pan.
Prie profesinio tobulėjimo veiklų priskiriamos tokios veiklos kaip dalyvavimas įstaigos, kaip besimokančios bendruomenės, ir tarpinstitucinio bendradarbiavimo veiklose ir neformaliojo suaugusiųjų švietimo veiklose, bendrųjų ir specialiųjų kompetencijų gilinimas savišvietos būdu, mokytojų veiklą reglamentuojančių dokumentų analizė.
Švietimo, mokslo ir sporto ministras patvirtino veiklas mokyklos bendruomenei ir profesinio tobulėjimo veiklas. Sprendimai dėl mokytojų darbo krūvio. Mokyklos vadovas darbo krūvius derina su mokyklos darbo taryba.
Popierizmas tampa papildoma pedagogo darbo dalimi
Neretai tas nenoras mokytis kyla, kai susiduriama su valstybės nurodymais „iš viršaus“, kad pedagogas privalo tam tikrą valandų skaičių per metus skirti kvalifikacijos tobulinimui.
Numatyta, kad mažiausiai penkias valandas per mokslo metus privaloma išnaudoti profesiniam tobulinimuisi. Iš esmės tai nėra blogai, tačiau visi formalūs reikalavimai ir nurodymai neretai įgauna iškreiptą formą.
Pavyzdžiui, pedagogas sudalyvauja renginyje, paskaitoje ar seminare, gauna tai įrodantį raštą, pažymėjimą, užsideda pliusiuką ir tuo viskas baigiasi.
Šia prasme mokytojai tampa panašūs į mokinius. Pedagogai dažnai piktinasi, kad vaikai sukčiauja per atsiskaitymus ar nori išvengti tam tikrų užduočių, apgaudinėja mokytojus, kad atliko darbą, tačiau atlieka tik formaliai - labai panašūs procesai vyksta ir tarp pedagogų.
Mokytojai lygiai taip pat keliauja paviršiumi, nesigilina, kokių kursų ir kodėl jiems reikia.
Įvairiose įmonėse savęs vertinimo procesas yra visiškai normalus. Jis padeda pamatyti savo stipriąsias ir silpnąsias puses, parodo, kuriose srityse reikia tobulėti ir kokių priemonių reikia, siekiant tapti geresniu savo srities specialistu.
Pedagogai tokių vertinimų labai bijo ir labai jiems priešinasi.
Pavyzdžiui, išorės audito metu, kuomet mokykla, norėdama įsivertinti ir pagerinti savo darbo kokybę, kviečiasi auditorius, kad jie stebėtų pamokas ir suteiktų grįžtamąją informaciją apie tai, ką pedagogas daro gerai arba kur dar reikėtų patobulėti.
Tai yra didžiulį stresą pedagogams kelianti tikrinimo forma, daugelis tokio audito labai nemėgsta ir net bijo.
Vietoj sąmoningo požiūrio, jog niekas neketina bausti, o tik atspindėti tavo darbą ir padėti tobulėti, vyrauja baimė ir kančia, kuomet tokį auditą mokytojai sukandę dantis tiesiog nori greičiau iškentėti.
Dokumentai, susiję su ugdymu
Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogo darbo savaitė yra 36 valandos. Iš jų 33 valandos skiriamos tiesioginiam darbui su mokiniais. 3 valandos skiriamos netiesioginiam darbui su mokiniais - darbams planuoti, dokumentams, susijusiems su ugdymu, rengti, bendradarbiauti su mokytojais, tėvais (globėjais) ugdymo klausimais ir kt.
Laikas ugdomajai veiklai planuoti, pasiruošti pamokoms ir darbų vertinimui nustatomas pagal mokomąjį dalyką ir mokinių klasėje skaičių.
Pedagoginė stažuotė trunka metus. Ji yra skirta sklandžiai integruotis į švietimo įstaigos bendruomenę gaunant tikslintą pagalbą.
Pedagoginę stažuotę organizuoja ir įgyvendina švietimo įstaiga, kurioje įsidarbina pedagogas stažuotojas.
Paskirtas mentorius kartu su aukštosios mokyklos paskirtu praktikos vadovu ir pačiu pedagoginiu stažuotoju parengia pedagoginės stažuotės programą.
Pedagoginiam stažuotojui švietimo įstaiga paskiria mentorių. Pradedantysis dirbti mokytoju gauna nuolatines konsultacijas, didaktinę ir dalykinę pagalbą.
Pedagoginės stažuotės galutinius rezultatus vertina švietimo įstaigos vadovas, atsižvelgdamas į mentoriaus ir praktikos vadovo rekomendacijas.
Švietimo įstatymas nustato, kad pagalbos mokytojui paskirtis - teikti informacinę, ekspertinę, konsultacinę ir kvalifikacijos tobulinimo pagalbą, didinančią švietimo veiksmingumą ir skatinančią mokytojo profesinį tobulėjimą.
Kai kanceliarines priemones mokytojai perka patys
Kiekvienais metais didesnė dalis mokytojų negauna lėšų kanceliarinėms priemonėms, todėl jie priversti popierių, žymeklius, tušinukus, lipniąsias juosteles pirkti iš savo lėšų.
Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) Vilniaus miesto susivienijimo pirmininkės ir mokytojos Jurgitos Kiškienės teigimu, švietimo įstaigos steigėjas ir vadovas turi užtikrinti tinkamas mokytojų darbo sąlygas.
„Mokytojai neturėtų tų darbo priemonių pirkti. Bet taip, deja, dažnai atsitinka - mokytojai perka. Kiekvienoje mokykloje yra skirtinga situacija. O iš tikrųjų norėtųsi, kad būtų viena aiški pozicija, kiek turėtų būti skiriama mokytojui, ką jis gali už tai nusipirkti“, - sako J. Kiškienė LRT Žinioms.
Pasak Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) pirmininko Andriaus Navicko, ši problema įsisenėjusi, tuo tarpu kitų profesijų darbuotojams nereikia pirkti kanceliarinių priemonių iš savo darbo užmokesčio.
„Dažnai mokytojams yra pasakoma, kad apskritai nėra pinigų, bet gi girdim ir tokių atvejų, jog kai kurių per pažintis mokyklos vadovams skiriamos ženkliai didesnės sumos“, - teigia A. Navickas LRT žinioms.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija pritaria, kad situacija nevienoda, bet teigia, kad mokytojų kanceliarinės ir kitos darbo priemonės yra ūkio lėšos, o jomis pasirūpinti privalo steigėjai, daugeliu atveju - savivaldybės.
Savivaldybės lėšas skirsto mokykloms, o mokyklos pinigus pedagogams paskirsto įvairiai.
Tad Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos teigimu, kanceliarinės priemonės mokytojams - steigėjų ir mokyklos vadovybės atsakomybė.
| Finansavimo nuostata | Nurodyta suma |
|---|---|
| Minimali suma būtinosioms mokymo priemonėms | ne mažiau 60 eurų |
| Vilniaus savivaldybės finansavimas pagal mokinių skaičių | 53 eur kiekvienam mokiniui |
| Finansavimas mokyklai, turinčiai 1000 mokinių | 53000 eur metams |
Kolektyvinėje sutartyje yra nurodoma minimali suma, kuri turi būti tam skiriama: savivaldybė, skirdama ūkio lėšas, skirtų papildomai lėšų ir būtinosioms mokymo priemonėms, taigi kiekvienai pareigybei metams būtų skirta ne mažiau 60 eurų.
Pasak Vilniaus savivaldybės, finansavimas švietimo įstaigoms skiriamas atsižvelgiant į mokyklose esantį mokinių skaičių - 53 eur kiekvienam mokiniui (atitinkamai, jeigu įstaiga turi 1000 mokinių, tai gauna 53000 eur metams).
Tačiau savivaldybė nėra apribojusi šių lėšų panaudojimo švietimo įstaigoms, todėl jos lėšas skiria labai įvairiai - tarpusavio susitarimu gali nuspręsti, kiek ir kam skirti lėšų.
Mokytojai nori aiškaus kanceliarinių prekių krepšelio
Pasak J. Kiškienės, išsireikalauti priemonių raštu mokytojai nedrįsta.
„Mokytojai mano, kad turėtų būti skirta tam tikra suma - krepšelis kanceliarinėms prekėms, ir kad nereikėtų nei prašymų rašinėti, kiekvieną kartą maldauti lėšų kaip išmaldos“, - sako J. Kiškienė.
Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) vadovas A. Navickas konstatuoja, jog praktika yra skirtinga.
„Teigiamos praktikos skiriant lėšas mokytojams įsigyti kanceliarinių priemonių yra Alytaus ir Kaišiadorių rajonuose, kai mokytojai žino, kokios sumos jiems yra skiriamos ir kokias išlaidas gali planuoti“, - sako A. Navickas.
LŠDPS siūlė įvesti centralizuotą lėšų skyrimą.
„Mokytojo darbas nesibaigia užvėrus mokyklos duris“
Mokytojo profesija yra kūrybinė. Pedagogas panašus į aktorių, kūrėją, nes jo vidiniame pasaulyje gimsta kiekvienos pamokos provaizdis.
Mokytojas viduje kuria vaidmenį, žino, kad jis įžengs į sceną ir turės parodyti visą spektrą savo veikėjo charakteristikų.
Mokytojas, net grįždamas iš darbo į namus, vaikščiodamas miesto gatvėmis, labai dažnai savo galvoje nešiojasi būsimos pamokos provaizdį.
Kokią pamoką jis sukurs? Kaip reikia ją praturtinti? Kaip patobulinti? Kodėl vienai klasei pamoka pavyko labai gerai, o kitai - nepavyko? Kaip reikėtų ją pakeisti?
Pamoka yra kaip kūrinys. Joje yra ir įžanga, ir kulminacinis momentas, atomazga.
O geriausia atomazga yra tuomet, kai, pasibaigus pamokai, pribėgę mokiniai padėkoja už pamoką.
Kūrybiniam darbui taip pat reikia labai daug laisvės. Suvaržyti menininkai niekada nebūtų sukūrę šedevrų, kuriais ir šiandien žavimės.
Mokytojams taip pat reikia labai daug laisvės, erdvės tobulėti, nuolat turtinti savo vidų, vaikščioti į parodas, skaityti, lankyti muziejus, keliauti po pasaulį.
Mokytojas, atėjęs į knygyną ir pamatęs naujas knygas, pagalvoja, kad galėtų sukurti pamoką pagal naują knygą, kurią norėtų įsigyti, kokia nauja monografija pasirodė jo dalyko srityje, galinti padėti dar labiau praplėsti žinias.
Net atostogų išvykę, pedagogai neretai iš jų lagamine persiveža stiklainį su dykumos smėliu.
Atnešę mokiniams, parodo, kad tai yra tikrasis Sacharos dykumos smėlis.
„Pati esu įkliuvusi Izraelio oro uoste, kai vežiausi lagamine druskos kristalus iš Negyvosios jūros. Pati juos rinkau, mano bagažą dėl to kelis kartus tikrino. Žinoma, nieko iš manęs nekonfiskavo, bet tai buvo mokytojo lagamino pavyzdys, kai parsiveži keisčiausių dalykų, kad galėtum mokiniams ne iš vadovėlio papasakoti apie Negyvąją jūrą, o duoti pačiupinėti, įmerkti druskos gabalėlį į vandenį, kad jie pamatytų, koks riebus vanduo pasidaro, prisotintas ta druska“, - pasakoja S. Petraitienė.
„Palikite mokytojus ramybėje“
S. Petraitienė sako, kad pedagogų pasipriešinimą naujovėms nulemia pati švietimo sistema, kuri veikia ne taip, kaip turėtų.
„Sistema labai dažnai suvokiama kaip represyvi. Pati esu bendravusi su ministerijoje dirbančiais žmonėmis, valdininkais, kurie organizuoja švietimo sistemos darbą. Nei vienas iš jų nėra nusiteikęs priešiškai mokytojo atžvilgiu, mokinių atžvilgiu, nei vienas nenori pakenkti ar sąmoningai sukurti neveikiančią sistemą.
Visi turi labai gerų ketinimų. Visi nori, kad mokyklos tobulėtų, kad mūsų nacionalinių pasiekimų lygis būtų kaip Suomijoje, Singapūre ar Estijoje.
Bet taip jau yra - Švietimo ministerijos koridoriuose, kabinetuose, kuomet visa tai surašoma ir pateikiama popieriuje, perduodama mokykloms, tada patenka į mokyklą administruojančio direktoriaus, pavaduotojų rankas, tuomet yra skaitoma, interpretuojama.
Ir mūsų sistemoje yra nuolatinis baubų ir siaubų ieškojimas. Bet kokios idėjos, kurios nuskamba ministerijos atstovų lūpomis, dažniausiai sutinkamos labai priešiškai.
Pastaraisiais metais dar nesu girdėjusi idėjos, kuriai visi plotų. Atnaujinamos programos - lyg ir reikia, bet visi piktinasi, kad bus dar blogiau.
Apie visas tokias idėjas dažniausiai girdisi tik negatyvių atgarsių. Dalis žmonių nesupranta, kam to reikia arba kaip tai bus realizuojama.
Pati sistema yra labai prieštaringa ir valdininkai yra pasmerkti, kad ir kokią pažangiausią idėją bepasiūlytų, mokyklos pasitinka jas labai priešiškai“, - sako Vilniaus humanistinės mokyklos vadovė.
Tačiau kaip spręsti šią paradoksalią situaciją? S. Petraitienė mano, kad sprendimas - labai paprastas.
„Mano pasiūlymas būtų palikti mokytoją ramybėje. Jeigu būtų įmanoma palikti mokytojus ir mokyklą ramybėje su milžinišku pasitikėjimo avansu, kad, pažindami savo vaiką, savo klasę, savo bendruomenę, jie galėtų kylančias ugdymo problemas spręsti patys geriausiu būdu, kuriuo jie gali, daug kas pasikeistų.
Galbūt kai kas išsigąstų tos laisvės, bet mano projektas vadintųsi ne „Mokykla 2030“, o „Palikite mokytojus ramybėje“.
Pasipriešinimas ir kyla dėl to, kad nuolat yra nuleidžiamos naujos tvarkos, kažkas keičiama, kažkas netinka ir perdaroma vėl kitaip.
Per visas grandis yra labai didelė kontrolė, keičiami nurodymai ir tada tos apatinės grandys ima priešintis bet kam.
Jos nori ramiai gyventi, jos nebenori pokyčių, reformų. Jos nori tiesiog atsikvėpti, ramiai duoti sau laiko refleksijai ir pradėti ramiai dirbti“, - neabejoja edukologė.
Tai yra sisteminės spragos, išlikusios dar iš tarybinių laikų, kai sistema buvo labai suvaržyta, sustabarėjusi ir represyvi.
Ši sistema lyg ir deklaruodavo mokytojo iniciatyvą, bet drauge tą iniciatyvą suvaržydavo.
Atkūrus nepriklausomybę, dalis pedagogų laukė proveržio, galimybių laisvai kurti.
Tačiau problema yra ta, kad kurti gali tik aukšto sąmoningumo žmogus, kuris supranta, jog jis prisiims atsakomybę už savo veiklą, vadinasi - negalės bet kaip dirbti.
Pozityvių pokyčių įvyktų, jei sistema atsitrauktų ir suteiktų mokytojams laisvę kurti, pasitikėjimą, laisvę daryti sprendimus ir kurti ugdymo turinį su atsakomybe prieš vaiką ir jo šeimą.
Pedagogas būtent ir yra atsakingas ne mokyklos direktoriui, ne vadovui, o vaikui ir jo šeimai.
Pedagoginė atsakomybė yra siekti kiekvieno konkretaus vaiko geriausių individualių rezultatų.
Gero pedagogo savybės
Bet koks turėtų būti geras pedagogas? Žinoma, jis turėtų būti kompetentingas savo srityje, pasižymėti punktualumu, darbštumu ir atsakingumu.
Tačiau šios bendrosios savybės yra tik piramidės viršūnė.
Egzistuoja aprašų, kuriuose yra nurodomos savybės, kokiomis turi pasižymėti tam tikros srities pedagogas.
Humanistai vartoja subjektyvaus mokytojo lauko terminą. Skamba truputį mistiškai, tačiau turbūt kiekvienas vaikystėje yra tą subjektyvųjį lauką patyręs.
Visi pamename mokytoją, kurį gerbėme, tikėjome, kurio pamokoje nebūdavo beveik jokių elgesio nesklandumų.
Vaikai tokio mokytojo klausosi, supranta jo humoro jausmą, užsimezga puikūs, šilti santykiai su vaikais.
Tačiau ką tokio turi tas mokytojas, kad jam taip gerai sekasi? Dažniausiai toks pedagogas turi įvairiausių savybių rinkinį, kurios ir sudaro jo subjektyvųjį lauką.
Lygiai taip pat egzistuoja mokytojas, kuris nesąmoningai ištransliuoja, kad jo galima nepaisyti, nuolat keičia pamokos planą, vertinimo kriterijus, iš vaikų jaučiamas susierzinimas jo atžvilgiu, klasėje vyrauja chaosas ir nesusikalbėjimas.
Tai irgi yra subjektyvusis laukas, kurį tas mokytojas sukūrė.
Pedagoginis optimizmas
Geras mokytojas taip pat privalo pasižymėti pedagoginiu optimizmu.
Tai požiūris, kad jei vaikas dabar kažko negeba, jis vis tiek sugebės.
Galbūt ne rytoj, bet po pusės metų tikrai.
Kol kas vaikas kažko negeba, bet mokytojas gali jam padėti pasiekti tiek, kiek leidžia jo prigimtis.
Labai blogas mokytojų bruožas, kurie nuolat bamba nesuprantantys, kaip vaikai nesugeba įsisavinti informacijos, kodėl nesugeba vieno ar kito dalyko.
Toks pesimizmas, kad su vaiku nieko nepavyks ir jis nieko neišmoks, turėtų būti uždraustas.
Mokytojo profesija yra dideli lūkesčiai ir gilus tikėjimas, kad tam vaikui pavyks, jei ne vienoje, tai kitoje srityje.
Kuriančioji kantrybė
Kita labai svarbi savybė, kuria turėtų pasižymėti geras mokytojas, yra kuriančioji kantrybė.
Ji yra susijusi su optimizmu ir reiškia, kad mokytojas nesusierzina, kai vaikui nepasiseka, jis gali kad ir tūkstantį kartų paaiškinti tą patį dalyką ir žodžio „kantrybė“ nesieja su kančia, iškentėjimu.
Kuriančiosios kantrybės pamatas yra tikėjimas vaiko jėgomis kartais net labiau, nei jis pats tiki savimi.
To rezultatas - mokinys galiausiai išmoksta, jam pavyksta.
Humoro jausmas ir jautrumas
Dar vienas mokytojo darbe itin reikalingas bruožas yra humoro jausmas.
Jie daug kartų susiduria su žmogaus netobulumu, daug kartų išgyvena nedėkingumą savo atžvilgiu.
Ir dėl to yra apsišarvuojama tam tikru šarvu, kuriuo ir tampa cinizmas, sarkazmas bei ironija.
„Jei tik mokytojas pajunta savyje nors krislelį cinizmo, reikia skubiai galvoti apie poilsį, perkrovą, sveikatinimą.
Humoro jausmas yra būtinas, jis gelbsti daugelyje gyvenimo situacijų, bet vaikų atžvilgiu humoras turi būti švelnus.
Jis neturi būti kandus ir pašiepiantis.
Reikia suprasti ir vaikų juokus. Suaugusiam jie gali atrodyti lėkšti, paviršutiniški, bet jei tu iš širdies pasijuoksi kartu su vaikais, kartais net iš savęs ir iš savo kai kurių dalykų neišmanymo, tai bus labai sveika visiems.
Aš kartais tikrai pastebiu, kad jei mokytojas mažai juokiasi, jis nėra labai tikęs pedagogas.
Mokykla yra ta vieta, kur nuolat turėtų skambėti juokas.
Be to, juokas yra sveikatos šaltinis, todėl juoktis - labai labai svarbu“, - neabejoja S. Petraitienė.
Nejautrumo pasekmės gali būti tragiškos
Mokytojo darbas - labai sunkus emociškai, todėl geras pedagogas turi gebėti pažinti ir save bei pasižymėti nepriekaištinga savikontrole.
Priešingu atveju stresas, neigiamos emocijos gali būti išlietos ant niekuo dėtų vaikų.
Kartais tokie dalykai gali turėti net tragiškų pasekmių.
Vasario pabaigoje visą Lietuvą sukrėtė tragedija, kai Žygaičių miestelyje kūno kultūros pamokos metu mirė trylikametė moksleivė.
Liudininkų teigimu, pamoką vedusi mokytoja liepė mergaitei stotis ir toliau bėgti net po to, kai ši, nepakėlusi fizinio krūvio, nugriuvo ant žemės.
Antrą kartą mergaitė griuvo ir nebeatsikėlė. Ji mirė pamokoje.
S. Petraitienė sako, kad šis atvejis atskleidžia, kuo gali baigtis pedagogo jausmų atbukimas ir nejautrumas vaiko atžvilgiu.
„Žinoma, šiuo metu vyksta tyrimas ir iš anksto teisti žmonių negalima, bet aš negaliu suvokti, kas turėjo dėtis tos mokytojos galvoje.
Ji aiškiai matė įspėjamuosius ženklus. Jei vaikas sukniubo, ji negalėjo į tai nereaguoti.
Yra labai paprastas dalykas - tai jautrumas vaiko atžvilgiu.
Pamačius, kad mergaitė pargriuvo, tu turėjai prieiti, padėti, galbūt paėjėti kartu su ja, nes po fizinio krūvio staiga visiškai sustoti negalima.
Iš vienos pusės, man gaila ir pedagogės. Ji turėjo patirti daug blogų dalykų savo gyvenime, kad tapo tokia nejautri.
Tačiau toks nejautrumas vaiko, žmogaus atžvilgiu yra vienareikšmiškai nepateisinamas ir neatleistinas.
Ir jei mokytojos kaltė bus įrodyta, ji jokiu būdu nebegali dirbti šio darbo.“
Pasitikėjimas mokytoju ir atsakomybė prieš vaiką
Tačiau mokytojui nei vizija, nei žinios - niekas nepadės, jei jis nemokės bendrauti su mokiniais.
Esu įsitikinęs, kad jeigu ir yra kokia nors sėkmingo pedagoginio darbo paslaptis, tai ji slypi būtent čia.
Viskas paprasta: jei mokytojas nesutaria, konfliktuoja su auklėtiniais (nekalbu apie pavienius atvejus), jam mokykloje - ne vieta.
Toks mokytojas, net jei jis pats geriausias savo dalyko žinovas, niekuomet nesugebės motyvuoti jaunų žmonių ar išmokyti juos kažko išties naudingo.
Taigi nuo pat pradžių mano prioritetas buvo geri mokytojo ir mokinių santykiai.
Tai svarbiau už viską.
O kai atsiranda abipusis ryšys tarp mokytojo ir mokinių, kai mokytojas kalba jų kalba, visi kiti nesklandumai tampa nesunkiai įveikiami.
Būtent dėl to, kad mūsų santykiai buvo išskirtinai draugiški, aš galėjau iš mokinių pareikalauti kur kas daugiau nei kiti mokytojai.
Bet štai ką iš tiesų svarbu suprasti: mylimam mokytojui mokiniai linkę atleisti įvairias klaidas, tačiau mokinių pasitikėjimas mokytoju jį taip pat įpareigoja.
Tai yra viena iš priežasčių, kodėl, kaip rašiau, pedagoginio darbo neįmanoma atlikti atmestinai.
Tiesiog negali ateiti į pamoką ir nuvilti 30 žmonių, kurie tavimi iš tiesų pasitiki.
Ir kuo labiau tau rūpi mokiniai, tuo labiau dėl jų stengiesi.
Laikas planams, dokumentams ir mokiniams
„Švietimui reikia laiko. Laiko tapti mokytoju, laiko, kurį būtų galima skirti mokiniui, laiko apmąstyti pamoką ir mokslo metus, laiko apmąstyti tai, kas yra nuveikta.
Čia švietimas įgauna sudėtingumą: laikas ribotas, bet jo turi užtekti.“
Rekomenduojama pradedantiesiems mokytojams daugiau laiko skirti profesiniam tobulėjimui, pedagogo įgūdžių įtvirtinimui.
Švietimo, mokslo ir sporto ministras patvirtintose mokytojų darbo grafiko sudarymo nuostatuose nurodomi ne tik darbo, bet ir poilsio laiko reikalavimai.
Visiems mokytojams, pradedant ikimokyklinio ugdymo auklėtojais ir baigiant profesinio mokymo mokytojais, per metus yra skiriamos 40 darbo dienų atostogos (jei dirbama 5 dienas per savaitę) ir 48 darbo dienų atostogos (jei dirbama 6 dienas per savaitę).
Laikas poilsiui reikalingas ne tik dėl formalių taisyklių, bet ir dėl galimybės išsaugoti savikontrolę, jautrumą bei gebėjimą kurti.
Jei mokytojas nuolat skuba pildyti dokumentus, dalyvauti formaliuose procesuose, ieškoti pažymėjimų ir įrodymų, jam lieka mažiau laiko svarbiausiai darbo daliai - vaikui, klasei ir prasmingai pamokai.
Pedagogo profesijos patrauklumo klausimas
Pedagogo profesija nepatraukli - į pedagogikos studijas stoja nepakankamai studentų, iš baigusiųjų studijas per mažai pasirenka dirbti mokykloje.
2021-2030 m. švietimo plėtros programoje identifikuotos problemos, kad pedagogo profesija nėra patraukli ir pedagogų rengimo ir profesinio augimo sistema neužtikrina švietimo sistemos poreikių.
Lietuva susiduria su senstančia pedagogų bendruomene.
Planuojama dirbti išvien su savivaldybėmis ir mokyklomis, kad būtų sudarytos sąlygos mokytojams įgyvendinti savo tiesioginę misiją - ugdyti kūrybiškus, atsakingus, kritiškai mąstančius Lietuvos vaikus.
„Renkuosi mokyti!“ Lietuvoje veikia daugiau nei penkiolika metų.
Per tiek laiko „Mokyklų tobulinimo centro“ inicijuotas projektas pritraukė daugiau nei 300 motyvuotų dalyvių, mokyklose dirbusių mažiausiai dvejus metus.
Dabar ši programa vienija 283 alumnų, iš kurių net apie 75 procentų pasilieka švietimo srityje.
Pedagogo profesija - ne tik profesija, bet ir kelias, kuriame pats kasdien augi.
Ši specialybė - tikras gyvenimo universitetas, kuriame ne tik mokote kitus, bet ir patys nuolat augate.
Apie laisvą pareigybę skelbiama pačios ugdymo įstaigos interneto svetainėje. Pretendentai, atitinkantys kriterijus, kviečiami į pokalbį su mokyklos vadovu.
Mokytojus į darbą priima ir atleidžia ugdymo įstaigos vadovas.
Švietimo įstaigų darbuotojai ir kitų įstaigų pedagoginiai darbuotojai yra viešojo sektoriaus darbuotojai.
Pedagogų etikos kodekse nustatomi pagrindiniai pedagogų profesinės etikos reikalavimai ir įsipareigojimai siekti etiško ir profesionalaus elgesio su mokiniais, jų tėvais (globėjais, rūpintojais) ir kitais šeimos nariais, kolegomis ir bendruomene.
Mokytojo darbo vertė ir kasdieniai poreikiai
Valstybės ir savivaldybės mokyklose dirbančių mokytojų darbo užmokestis priklauso nuo mokytojų pedagoginio darbo stažo, kvalifikacinės kategorijos ir veiklos sudėtingumo.
Mokytojo karjeros laiptais kyla pereidamas atestaciją, po kurios mokytojui suteikiama kvalifikacinė kategorija.
Nustatomos keturios mokytojų kvalifikacinės kategorijos - mokytojo, vyresniojo mokytojo, mokytojo metodininko ir mokytojo eksperto.
Kuo aukštesnė kvalifikacinė kategorija, tuo didesnis taikomas koeficientas, apskaičiuojant mokytojo atlyginimą.
Alga didėja ir nuo veiklos sudėtingumo.
Pedagogui reikalingos ne tik formalios sąlygos, bet ir realios priemonės darbui: popierius, žymekliai, tušinukai, lipniosios juostelės, knygos, mokymo priemonės ir laikas pasiruošti.
Jeigu mokytojas turi pirkti tai, ko jam reikia pamokai, iš savo lėšų, popierizmas tampa tik viena platesnės problemos dalimi.
Švietimo įstaigos steigėjas ir vadovas turi užtikrinti tinkamas mokytojų darbo sąlygas.
Mokytojų diena: gėlės nėra svarbiausia
Ruduo - metas, kai iš mokytojų kabinetų nedingsta gėlės.
Glėbius puokščių jie gauna nuo pat rugsėjo 1-osios iki spalio pradžioje švenčiamos tarptautinės mokytojų dienos.
Tiesa, kai kurie mokytojai pastebi, kad dovanos ir gėlės gali apsunkinti, o etiketo ekspertai pataria jokiu būdu nedovanoti mokytojams praktiškų dovanų: puodų, indų ir kitų komplektų.
Lietuvių kalbos mokytoja dirbanti Laura sako, kad rudenį mokytojai jaučiasi itin mylimi mokinių.
Su glėbiais gėlių ir dovanų grįžta iš rugsėjo 1-osios šventės, o dar po mėnesio, spalio 5-ąją yra švenčiama mokytojų diena.
Laura sako, kad sveikinimai mokytojų dienos proga yra smagu, tačiau fiziškai apčiuopiamos dovanos mokytojams yra visiškai nesvarbios.
Svarbiausia, Lauros teigimu, yra sukurta šventinė atmosfera ir pakili nuotaika mokykloje.
„Vien sukurta šventinė nuotaika tik pravėrus mokyklos duris yra puiki dovana. Mūsų mokykloje šios šventės proga būna organizuojamos vaišės, įvairios fotosesijos mokytojams, pokštai, žaidimai“, - pasakoja mokytoja.
„Geriausia dovana mokytojui apskritai visomis progomis - mokinių mokymosi rezultatai, šypsenos.
Tačiau, jei mokiniai nori pasveikinti, tarkime, klasės auklėtoją, užtenka vieno gėlės žiedo nuo visų.
Tikrai nereikia leisti tėvų pinigų“, - mintimis su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais dalijasi mokytoja.
Etiketo ekspertas Arminas Lydeka dovanų mokytojams klausimu - griežtas.
Tai yra profesinė šventė, tad dovanoti dovanas yra mažų mažiausiai keista.
Jeigu yra manoma, kad mokytojų darbas svarbus ir reikalingas, tai padėkoti galima. Tačiau ir tai nėra privaloma.
Pasveikinti gali visi: politikai, mokiniai, mokinių tėvai.
Galima pasveikinti ir žodžiu, padaryti malonų siurprizą sudainuojant dainą ar sušokant šokį, kurį patys vaikai išmoko nedalyvaujant mokytojui.
Gražu gėlės, daina, šokis, galų gale, šokoladas mokytojai prie kavos yra skanu ir miela.
Nėra gerai dovanoti dovanas, kurios labiau suprantamos kaip materialinė parama, o ne kaip dovana.
Naujas puodų komplektas mokytojai, vien dėl to, kad jis geras, rimtas ir brangus, nėra gera dovana.
Tai labiau rodo požiūrį, kad mokytojas yra vargšas, neturi už ką puodų nusipirkti pats.
Tai yra parama. Jei nori kažkokį žmogų paremti materialiai, nereikia to sieti su dovana.
Kodėl mokytojui reikia mažiau kontrolės ir daugiau pasitikėjimo
Mokytojas yra atsakingas ne mokyklos direktoriui, ne vadovui, o vaikui ir jo šeimai.
Mokytojas neturi galvoti, kaip direktoriui pateikti pagražintus vaikų pasiekimus, kad tik šis galvotų, kaip puikiai pedagogas dirba ir kokia šauni viena ar kita klasė.
Pedagogo atsakomybė yra siekti kiekvieno konkretaus vaiko geriausių individualių rezultatų.
Nuolatinis mokymasis yra pedagoginio darbo specifika, tačiau jokia prievarta to neįmanoma pasiekti.
Todėl itin svarbu skatinti mokytojus mokytis, priminti, jog tai yra profesija, kur nauja informacija ir žinios atsiranda ne dienomis, o valandomis.
Vadovėliai sensta, mokslas keliauja į priekį, kai kurias žinias jau reikia praplėsti, papildyti, nes atsirado naujų mokslinių faktų, o vadovėliai dar neperrašyti naujai.
Kūrybiniam darbui reikia laisvės, tačiau laisvė neatsiejama nuo atsakomybės.
Pozityvių pokyčių įvyktų, jei sistema atsitrauktų ir suteiktų mokytojams laisvę kurti, pasitikėjimą, laisvę daryti sprendimus ir kurti ugdymo turinį su atsakomybe prieš vaiką ir jo šeimą.
Pasipriešinimas ir kyla dėl to, kad nuolat yra nuleidžiamos naujos tvarkos, kažkas keičiama, kažkas netinka ir perdaroma vėl kitaip.
Jeigu mokytojui paliekama pakankamai laiko mokiniui, pamokai, refleksijai ir profesiniam tobulėjimui, dokumentai gali būti pagalbinė darbo dalis.
Tačiau kai formalūs reikalavimai ima užgožti ugdymo tikslą, mokytojui lieka vis mažiau galimybių būti tuo pedagogu, kuris kuria, formuoja ir augina mūsų visuomenės ateitį.
Mėnesį dirbau mokytoju tik pagal sutartines valandas | Štai kas nutiko
Iš viso Lietuvoje šiuo metu dirba apie 30 tūkst. mokytojų.