Meksikos beplaukis šuo su plaukais: Xoloitzcuintli veislės ypatybės ir priežiūra

Meksikos beplaukis šuo, dar žinomas kaip Xoloitzcuintli, Xolo arba meksikiečių plikasis šuo, išsiskiria neįprasta išvaizda, sena istorija ir ypatingu kailiu. Nors dažniausiai įsivaizduojamas visiškai beplaukis, šios veislės šunys gali būti ir su kailiu.

Ši veislė yra viena iš seniausių ir rečiausių šunų veislių pasaulyje. Meksikiečių plikieji šunys yra ramūs, ištikimi, sargūs ir puikūs šeimos kompanionai, tačiau jų priežiūra skiriasi nuo įprastai kailį turinčių šunų priežiūros.

Kas yra Meksikos beplaukis šuo su plaukais?

Meksikos beplaukis šuo turi dvi pagrindines išvaizdos variacijas: beplaukę ir kailį turinčią. Nors meksikiečių plikieji yra beplaukių šunų veislė, tačiau šiek tiek plaukų gali būti ant galvos, kojų ir uodegos. Kartais gimsta ir plaukuotų šios veislės šunų.

Beplaukiai šunys turi tik nedidelį kiekį plaukų ant galvos, letenų ir uodegos, todėl jų šėrimasis yra minimalus. Tuo tarpu kailį turintys šunys turi visą kūną dengiantį kailį, tačiau jis taip pat nėra toks gausus kaip daugelio kitų veislių.

Veislės pavadinimas taip pat sutinkamas keliomis formomis: Meksikos beplaukis šuo, meksikiečių plikasis šuo, Xoloitzcuintli, Xolo, Tepeizeuintli ir Mexican Hairless Dog.

Kaip atrodo kailį turintis Xoloitzcuintli?

Meksikiečių plikųjų šunų kūnas yra nedidelis, stačiakampio formos, šiek tiek ilgesnis nei aukštis ties ketera. Kaklas ir snukis ilgi, kojos gana ilgos, laibos. Ausys gana didelės, migdolo formos.

Beplaukių šunų oda yra švelni ir minkšta, o plaukai dažniausiai auga ant galvos, kojų ir uodegos. Kailį turintis Xoloitzcuintli yra visiškai apaugęs plaukais, todėl iš pirmo žvilgsnio gali būti sunkiau atpažįstamas kaip beplaukės veislės atstovas.

Dažniausiai šie šunys būna juodos arba melsvai pilkos spalvos. Taip pat galimos rausvai rudos ir margos spalvos.

Meksikos beplaukio šuns dydžiai

Skiriami trys meksikiečių plikųjų šunų dydžiai: žaisliniai, miniatiūriniai ir standartiniai. Standartinė veislė yra 46-55 cm aukščio, tarpinis variantas - 36-46 cm aukščio ir miniatiūriniai - 25-36 cm aukščio.

Skirtinguose aprašymuose aukščio ribos pateikiamos šiek tiek skirtingai, tačiau visur išskiriamos trys tos pačios dydžio grupės: žaislinė, miniatiūrinė ir standartinė.

Meksikos beplaukio šuns istorija

Šoloickuintliai yra labai sena veislė. Actekų jie buvo laikomi Dievo Šoloitlio pasiuntiniais, tikima, kad veislės pavadinimas būtent iš to ir kilo. Jų paskirtis buvo lydėti mirusiųjų sielas per požemio karalystę.

Teigiama, kad tai yra labai sena šunų veislė, kurią garbino actekai. Legenda pasakoja, kad dievas Xoloti šiuos šunis sukūrė iš gyvybės kaulo, kuris taip pat buvo naudotas žmonių kūrimui. Dievas Xoloti įpareigojo žmones saugoti šiuos šunis tarsi savo gyvybę.

Mesikiečų plikieji šunys yra labai sena veislė, kuriai šiuo metu galėtų būti maždaug 3000 metų. Meksikos, Centrinės ir Pietų Amerikos gyventojai šiuos šunis laikė kaip naminius augintinius, kurie taip pat galėdavo pagelbėti medžioklėje.

Meksikiečių plikieji šunys buvo labai vertinami - taip galima manyti dėl išlikusių meno kūrinių, kuriuose yra vaizduojami šie šunys. Tokie augintiniai netgi buvo laikomi šventais - tikėta, kad šeimininkams jie padės patekti į pomirtinį pasaulį.

Senovėje buvo vykdomi ritualiniai šių šunų aukojimai, taip pat meksikiečių plikieji šunys buvo valgomi. Kai kuriuose Meksikos kaimuose šie šunys yra valgomi iki šių dienų.

Per daugelį metų meksikiečių plikųjų šunų veislė išsivystė natūralios atrankos būdu, kas padėjo užtikrinti pakankamai stiprią šių šunų sveikatą.

Kai Kristupas Kolumbas atrado Ameriką, meksikiečių plikieji šunys buvo mainomi į jo atvežtą ispanišką degtinę. XVI amžiaus ispanų metraščiai byloja, kad iš šių šunų pagaminti patiekalai buvo labai populiarūs, taip pat iš šių šunų odos buvo gaminami įvairūs aksesuarai.

1950 metais veislė buvo ant išnykimo ribos, todėl po kelerių metų surengta ekspedicija į nuošalias Meksikos vietoves, kuriose buvo nupirkta 10 meksikiečių plikųjų šunų. Šių šunų vados padėjo šiek tiek atsigauti veislės populiacijai.

1956 metais veislę oficialiai pripažino Tarptautinė kinologų draugija. Pirmieji meksikiečių plikieji šunys į Lietuvą atkeliavo 2007 metais, po dvejų metų užregistruotas pirmasis mūsų šalyje veikiantis meksikiečių plikųjų šunų veislynas.

Kuo skiriasi beplaukio ir kailį turinčio Xolo priežiūra?

Meksikiečių plikųjų šunų priežiūra šiek tiek skiriasi nuo kitų šunų veislių priežiūros. Beplaukio Xolo pagrindinis dėmesys skiriamas odai, o kailį turinčiam šuniui būtina prižiūrėti plaukus ir odą.

Beplaukio Xolo odos priežiūra

Xoloitzcuintli oda reikalauja šiek tiek priežiūros - ją reikia drėkinti ir saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių.

Meksikiečių plikieji šunys gali būti auginami tik namuose, svarbu saugoti augintinį nuo šalčio ir karščio. Žiemos metu augintinį reikėtų rengti, o vasarą saugoti nuo kaitrios saulės ir naudoti apsauginį kremą.

Svarbu stebėti, ar ant odos neatsiranda spuogelių ir įvairių darinių. Jei šiltuoju metų laiku nėra naudojami apsauginiai kremai nuo saulės, kyla didesnė rizika senatvėje susirgti odos vėžiu.

Visiškai pliki meksikiečių plikieji šunys negali turėti blusų, tačiau apsauga nuo erkių yra reikalinga.

Kailį turinčio Xolo priežiūra

Kailį turinčius šunis reikėtų šukuoti maždaug kartą per savaitę. Ir beplaukius, ir kailį turinčius šunis vertėtų maudyti naudojant pakankamai švelnų šunims skirtą šampūną.

Kailis nesišeria arba šėrimasis yra minimalus, tačiau tai nereiškia, kad šuniui nereikia jokios priežiūros. Reguliarus šukavimas padeda pašalinti negyvus plaukus, purvą ir dulkes, taip pat leidžia laiku pastebėti odos pokyčius.

Šukavimas - tai pati dažniausia ir paprasčiausia procedūra. Šukuoti ir iššukuoti reikia praktiškai visų veislių šunis, išskyrus kai kurias egzotines veisles.

Netgi jeigu šuo jums atrodo ganėtinai švarus, netingėkite šukuoti jį kas dieną nors po 10-15 minučių. Jūs ne tik nuvalote nuo kailio purvą ir dulkes, bet ir masažuojate šuns odą, pagerindami jos kraujo apytaką.

Bet koks šuo, išskyrus trumpaplaukį, pradedamas šukuoti retomis šukomis, kad būtų iššukuoti gniutulai ir susivėlęs kailis. Paskui paimkite šepetį tankiais šeriais ir dar kartelį iššukuokite kailį ant ausų, snukio, ant gerklės, po uodega, ant letenų ir už ausų.

Po to, kai kailis jau iššukuotas, nuvalykite šunį šepečiu, vesdami juo „per kailį“, t.y., plaukų augimo kryptimi: nuo galvos per nugarą ir šonus iki letenų.

Ar Meksikos beplaukis šuo tikrai nesišeria?

Beplaukis Xolo šeriasi minimaliai, nes jo kūną dengia labai nedaug plaukų. Kailį turintis Xolo taip pat gali šertis nedaug, tačiau absoliučiai nesišeriančių šunų nebūna.

Šuns kailis yra sudarytas iš dviejų pagrindinių plaukų tipų - šiurkštesnių ir ilgesnių apsauginių plaukų ir trumpų, minkštų - poplaukio.

Plaukai auga iš plaukų maišelių, esančių odoje. Į plaukų maišelius atsiveria riebalinių liaukų latakas. Jų sekretas - riebalai - padengia šuns odą ir kailį.

Riebalinis sluoksnis apsaugo kailį nuo išdžiūvimo ir per didelės drėgmės. Jis turi ir baktericidinių savybių.

Plaukas išauga iki tam tikro ilgio, žūva ir yra išstumiamas iš plauko maišelio jį pakeičiančiu nauju plauku. Šis procesas vyksta be perstojo visame šuns kūne, todėl didžiąją metų dalį sveiko šuns kailis atrodo tolygiai.

Du kartus per metus šunų organizme vyksta „masinis“ kailio pakeitimas - šėrimasis. Šis procesas reguliuojamas hormonais ir yra susijęs su sezoniniais aplinkos temperatūros ir dienos šviesos ilgumo pokyčiais.

Jeigu šuo šeriasi nesustojant - tai, tikriausiai, yra susirgimo simptomas.

Meksikos beplaukio šuns charakteris

Šoloickuintliai yra tylūs, ramūs, linksmi, dėmesį disponuojantys šunys. Budrūs ir nepasitikintys nepažįstamais žmonėmis, jie geri sargai ir puikūs draugai.

Meksikiečių plikasis šuo yra ištikimas šeimos narys ir labai sargus augintinis. Tai yra gana ramūs ir santūrūs šunys, tačiau nereikėtų tikėtis, tokie bus ir maži šuniukai - jauni meksikiečių plikieji yra labai energingi ir triukšmingi, todėl šeimininkams tenka nuolat galvoti, kuo užimti šunį.

Meksikiečių plikieji šunys subręsta sulaukę maždaug dvejų metų amžiaus, o iki tol gali sukramsnoti ne vieną namuose esantį daiktą.

Šios veislės šunys yra socialūs augintiniai, kurie noriai bendrauja su šunimis ir kitais augintiniais. Tinkamai išauklėti meksikiečių plikieji šunys taip pat sutaria ir su vaikais, nerodo agresijos.

Šiandien šios veislės šunys yra puikūs šeimos augintiniai, paperkantys savo išskirtine išvaizda ir lojalumu.

Dresūra ir kasdienis užimtumas

Nuo mažumės svarbu mokyti šunį pagrindinių paklusnumo komandų. Jei pastebimas nepageidaujamas šuns elgesys, pavyzdžiui, daiktų kramtymas ar triukšmingumas, tai gali reikšti, kad augintiniui paprasčiausiai trūksta veiklos.

Meksikiečių plikųjų šunų medžioklės instinktas yra labai stiprus, todėl svarbu mokyti šunį atbėgti pakvietus.

Ankstyvame šuns amžiuje būtina intensyvi socializacija, svarbu pratinti šunį prie įvairių procedūrų ir situacijų.

Jaunam šuniui reikalingas fizinis aktyvumas, bendravimas ir protinė veikla. Dėl to Meksikos beplaukis šuo nėra tinkamas pasirinkimas žmogui, kuris tikisi ramaus augintinio, visą dieną miegančio namuose.

Sveikata ir gyvenimo sąlygos

Meksikiečių plikieji šunys yra gana sveika šunų veislė, kuriai nėra būdingi konkretūs genetiniai susirgimai.

Šios veislės augintiniams nėra būdingas specifinis šuns kvapas, tokie augintiniai yra tinkami tiems žmonėms, kurie yra alergiški šuns kailiui.

Vis dėlto 100 procentų hipoalerginių šunų nebūna, tačiau hipoalerginės veislės šuo gali sukelti silpnesnius alergijos simptomus, arba alergija gali apskritai nepasireikšti.

Meksikiečių plikieji šunys dievina žmonių draugiją, todėl nėra tinkami augintiniai tiems žmonėms, kurių visą dieną nebūna namuose.

Taip pat šios veislės šunys nėra rekomenduojami pradedantiesiems šunų augintojams.

Meksikos beplaukis šuo tarp mažai besišeriančių veislių

Šunys yra puikūs kompanionai, tačiau ne visi šeimininkai gali susitaikyti su nuolatine kova su plaukais namuose. Laimei, yra šunų veislės, kurios nesišeria arba jų šėrimasis yra minimalus.

Frizos bišonas - tai nedidelis, linksmas ir draugiškas šuo, garsėjantis savo puriu, garbanotu kailiu, kuris primena pūką. Šios veislės šunys nesišeria, todėl jie puikiai tinka žmonėms, kurie nenori namuose rasti šuns plaukų ar turi alergiją.

Cvergšnauceris - tai mažas, bet labai energingas ir ištikimas šuo, garsėjantis savo išskirtiniu, šiurkščiu kailiu. Būtent toks kailis ne tik apsaugo šunį nuo aplinkos poveikio, bet ir nesišeria.

Pudelis - elegantiškas, protingas ir žaismingas šuo, garsėjantis savo garbanotu kailiu, kuris beveik nesišeria. Pudelių kailis ne tik nesišeria, bet ir yra hipoalerginis, todėl puikiai tinka alergiškiems žmonėms.

Jorkšyro terjeras - mažas, tačiau energingas ir drąsus šuo, garsėjantis savo šilkiniais, žmogaus plaukus primenančiais plaukais. Šios veislės kailis nesišeria.

Ši Cu - žavingas ir draugiškas šuo, garsėjantis savo ilgu, šilkiniu kailiu, kuris nesišeria.

Portugalų vandens šuo - energingas ir protingas šuo, turintis garbanotą, tankų kailį, kuris beveik nesišeria.

Škotų terjeras - mažas, tačiau drąsus ir savimi pasitikintis šuo, turintis išskirtinį šiurkštų ir tankų kailį. Šios veislės šunų kailis beveik nesišeria.

Kinų kuoduotasis šuo turi dvi kailio variacijas: beplaukį ir pūkuotąjį („powderpuff“). Beplaukiai šunys turi tik nedidelį kiekį plaukų ant galvos, letenų ir uodegos, todėl jų šėrimasis yra minimalus.

Šnauceris yra universali šunų veislė, kuri būna trijų dydžių: nykštukinis, vidutinis ir didysis šnauceris. Visi šnauceriai turi šiurkštų, dvigubą kailį, kuris beveik nesišeria.

Vakarų Škotijos baltasis terjeras, dar žinomas kaip Westie, yra mažas, energingas ir draugiškas šuo, garsėjantis savo baltu, tankiu ir šiurkščiu kailiu. Šios veislės kailis nesišeria.

Havanos bišonas yra mažas, žaismingas ir draugiškas šuo, garsėjantis savo švelniu ir garbanotu kailiu. Šios veislės kailis beveik nesišeria.

Afganų kurtas yra elegantiškas ir grakštus šuo, garsėjantis savo ilgu, šilkiniu kailiu, kuris beveik nesišeria.

Basendžis - tai unikali šunų veislė, garsėjanti ne tik savo ypatingu charakteriu, bet ir beveik nesišeriančiu kailiu. Jie taip pat išsiskiria savo higieniškumu ir katinišku įpročiu valytis kailį.

Kernterjeras yra mažas, tačiau labai energingas šuo, turintis šiurkštų ir tankų kailį, kuris beveik nesišeria.

Kam tinka Meksikos beplaukis šuo?

Meksikos beplaukis šuo gali tikti žmonėms, kurie nori mažai besišeriančio augintinio, vertina išskirtinę išvaizdą ir gali skirti pakankamai laiko bendravimui, dresūrai bei kasdienei priežiūrai.

Ši veislė ypač patraukli tiems, kurie nenori šuns plaukų ant baldų ir drabužių. Vis dėlto beplaukis šuo nėra visiškai nereikalaujantis priežiūros augintinis: vietoje intensyvaus kailio tvarkymo reikia rūpintis oda, apsauga nuo saulės, šalčio ir erkių.

Kailį turinčio Xolo savininkui reikės reguliariai šukuoti šunį, o beplaukio Xolo savininkui svarbiausia užtikrinti tinkamą odos priežiūrą ir apsaugą nuo aplinkos poveikio.

Šunys, kurie nesišeria yra puikus pasirinkimas tiems, kurie nori mėgautis šuns kompanija, tačiau nenori nuolat valyti plaukų. Šios veislės padės išlaikyti namus švarius ir suteiks džiaugsmo kiekvieną dieną.

tags: #meksikos #beplaukis #suo #su #plaukais